Barotselandas (angl.Barotseland) – istorinis regionas ir to paties pavadinimo valstybė, egzistavusi dabartinės Zambijos vakarinėje dalyje. Šis pavadinimas yra kilęs iš anglų kalbos ir duotas britų kolonizatorių. Vietos gyventojai regioną ir valstybę iki XIX a. vidurio vadino Alujana (Aluyana), o vėliau – Bulozi. Visi pavadinimai yra kilę iš etnonimų.
Barotselando teritorijos branduolys sutampa su Barotsių salpa (vietinių vadinama Lyondo) – drėgnomis, nuolat užliejamomis žemumomis, kurias formuoja Zambezės (vietinių vadinama Lyambai) upės baseinas. Ši salpa yra maždaug 1000 km aukštyje ir lengvai pasvirusi į pietus. Zambezė čia atiteka iš šiaurės, t. y. iš Lundos plynaukštės (istorinio Lundos regiono), teka į pietus, o prie Mongu miesto pasisuka į pietryčius. Visoje vagoje į Zambezę įteka daug mažesnių upių: Lungvebungu, Kabompo, Luampa, Luangvinga ir kt. Regiono pietuose upė susilieja su iš vakarų atitekančiu Kvandu ir staigiai sukasi į rytus.
Zambezės dėka slėnis yra gausiai drėkinamas ir derlingas. Jis gausiai užliejamas kovo-gegužės mėnesiais, o vėliau pamažėle senka, sudarydamas geras sąlygas žemdirbystei. Čia auginami kukurūzai, jamsas, sorgas, moliūgai, aliejinės palmės, tabakas. Prieš lietaus sezoną sausio-vasario mėnesiais dirva sudžiūsta ir suskeldėja.
Nors regiono branduolys yra dabartinės Zambijos Vakarų provincijoje, didžiausio išsiplėtimo laikais konfederacija apėmė taip pat teritorijas Šiaurės vakarų, Pietų, Centrinėje provincijose, taip pat Kaprivio ruožą Namibijoje ir gretimas teritorijas rytų Angoloje. Iš vakarų šią teritoriją lučazių gyvenamos savanos, o šiaurės rytuose ji susisiekė su Kazembės aukštumomis. Pietuose buvo atšiauri Kalahario dykuma ir čuanų gyvenamos žemės, o pietryčiuose – derlingas Mašonalendas.
Istorija
Manoma, kad seniausieji regiono gyventojai buvo sanai, gyvenę aukštesnėse teritorijose ir vėliau išstumti bantu genčių. Centrinė regiono dalis, t. y. Barotsių salpa anksčiau sudarė beveik neišdžiūvantį ežerą, todėl greičiausiai visai nebuvo gyvenama. Tai gali paaiškinti, kodėl čia nerandama nei vario, nei geležies amžių gyvenviečių. Sausėjant klimatui vietovė tapo tinkama gyvenimui ir labai derlinga.
Alujanos karalystė
Ilgaragiai galvijai buvo Alujanos karalystės pagrindas
Alujanos karalystė konsolidavosi XVII–XVIII a., kuomet į šias teritorijas iš šiaurės migravo nauja bantų gentis luyana (ar luyi). Legendos pasakoja kad juos migracijų metu valdė dvi moterys: Mwambwa ir jos duktė Mbuyu. Pastarajai valdant, lujana kultūrinė įtaka sparčiai plito į pietus ir rytus. Jie perėmė vietos gyventojų gyvulininkystės tradicijas, nešė savo kalbą ir iš iš kitų Pietinės Afrikos geležies amžiaus karalysčių (pirmiausia Lundos) atsineštą socialinę struktūrą.
Mbuyu pasitraukus iš valdžios, buvo išrinktas vyriškos lyties monarchas, tituluojamas litunga. Jie greitai konsolidavo įvairias gentis, gyvenusias Barotsių salpoje ir aplinkinėse teritorijose, suformuodami savotišką gentinę konfederaciją. Ši konfederacija tapo žinoma kaip Alujana. Pirmoji Alujanos sostinė buvo Libonda kaimas.
Vėliau Alujanos centras ir litungų rezidavimo vieta buvo dvi atskiros gyvenvietės: Lealui ir Limulunga. Pirmoji gyvenvietė buvo naudojama kaip pagrindinė sausuoju metų laiku. Per Zambezės potvynius ji yra užliejama, ir maždaug vasario-kovo mėnesiais valdovas keldavosi į aukščiau kalnuose pastatytą Limulungą. Ši persikėlimo ceremonija, vadinama Kuomboka, iki dabar išlieka svarbiausia lozi tautos švente.
Iš pradžių Alujanos teritoriją sudarė daug skirtingų genčių, su kuriomis kovojo lujana, siekdami įsitvirtinti. Svarbiausios tarp jų buvo vakariniai kaimynai mbunda, pietiniai kaimynai mbukušu ir kt. Jau pirmojo litungos laikais buvo vykdoma kolonizacija į šių genčių žemes. Galiausiai milžiniškoje teritorijoje paplito vieninga kalba ir kultūra, nors vietinės gentys išlaikė tavo tapatybę kaip atskiri klanai, kurių priskaičiuojama nuo 25 iki 35.
XIX a. viduryje Alujana patyrė krizę, ir, kaip ir kitos Pietinės Afrikos valstybės, susidūrė su mažiau išsivysčiusių klajoklių genčių invazija, vadinama mfekane. Tai buvo kololo gentys iš pietų, kurios migravo į Alujanos teritorijas vadovaujamos vado Sebitvane. Apie 1838 m. kololo aristokratija paėmė valdžią Alujanos teritorijose ir įtvirtino savo dinastiją. Valstybė tapo žinoma kaip Bulozi, o jos gyventojai – kaip lozi. Neilgu kololo viešpatavimo laikotarpiu jie perėmė daug pastarųjų papročių, jų kalba buvo paveikta kololo kalbos.
Litunga Levanika I 1913 m.
1864 m. Bulozi įvyko perversmas, kurio metu į valdžią grįžo senoji Litungų dinastija, didžiuma kololo aristokratijos buvo išžudyta, o likusioji dalis priversta migruoti į rytus (dab. Malavį).
Kolonijinėje ir nepriklausomoje Zambijoje
Po Sipopa Lutangu valdymo 1878 m. į valdžią atėjo Levanika I, kuris atkūrė krašto ekonomiką. Šis valdovas susidūrė su augančia britų agresija. 1890 m. jis pasirašė abejotiną sutartį su Sesiolio Rodo vadovaujama Britų Pietų Afrikos kompanija, kuria leido britams naudotis savo šalies gamtiniais ištekliais. Nors šia sutartimi britai dar negalėjo kolonizuoti Barotselando, jie jį jau traktavo kaip neformalų protektoratą ir vadino Šiaurės vakarų Rodezija, o 1911 m. įjungė į Šiaurės Rodeziją.
1923 m. pasibaigus koncesijos sutarčiai, britai nusprendė oficialiai paversti Šiaurės Rodeziją protektoratu. Nepaisant to, Alujanos ir litungų valdžia buvo nominaliai išlaikyta Barotselando provincijoje, ir dinastija tęsiasi iki šiol. Zambijai iškovojant nepriklausomybę 1964 m., Alujanos litunga išsakė nepopuliarią poziciją išlikti britų globoje, todėl jis tapo nepopuliarus nepriklausomoje Zambijos valstybėje. Šaltojo karo metu litunga nesutarė su tuometiniu Zambijos prezidentu Kenetu Kaunda, kas iš dalies lėmė krašto atsilikimą, nevystytą infrastruktūrą. Be to, buvo nuspręsta Barotselando provinciją pervardinti Vakarų provincija.
