Banas (vengr. „Bán“) – daugelyje Vidurio ir Pietų Europos šalių nuo VII iki XX a. naudotas titulas.
Titulo naudojimas
Kroatijoje titulas žinomas nuo X a., juo ankstyvaisiais viduramžiais vadinti Kroatijos ir Bosnijos vietiniai sričių valdytojai. Vėliau šis titulas naudotas Kroatijos karalystėje bei Vengrijos karalystėje ir joms priklausančiose teritorijose. Iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos ir susijungimo su Serbija, banas buvo vykdomosios valdžios Kroatijoje vadovo titulas, atitikęs vokiečių markgrafo titulą.
Titulo reikšmė laikui bėgant keitėsi – jį galima lyginti su vicekaraliaus titulu, tačiau tai nėra tikslu visų banų atžvilgiu. Bano valdoma teritorija vadinta banatu arba banovina.
Žodžio kilmė
Į slavų kalbas žodis pateko iš tiurkų kalbų, avarųbajan reiškusio „ordos valdovas“. Į avarų kalbą šis žodis pateko iš proto-tiurkų šaknies *bāj – „turitingas, kilmingas“, kuri savo ruožtu yra skolinys iš iranėnų kalbų.
Istorija
Generolas Jelačičius, Kroatijos banas (1848-1859)
XII a. banų titulus turėjo šių sričių valdytojai: Kroatijos, Bosnijos, Slavonijos, Požegos, Ramos, Šremos ir Baltosios Chorvatijos (žemutinės Dalmatijos). Daugiausia valdžios turėjo karaliaus skiriamas Kroatijos banas: valstybės aktuose jo parašas sekdavo po karaliaus parašu, o jo teisės atitiko Vengrijos palatino privilegijas.
rūpinosi kariuomenės išlaikymu, už ką jam būdavo atsilyginama pinigais ir druska.
Karaliaus dvare Kroatijos banas pagal vyresnybę būdavo trečias (viršesni buvo palatinas ir dvaro teisėjas (lot.judex curiae).
Atskirų banatų ribos keisdavosi, kartais kelis banatus sujungdavo į vieną. Po 1526 m. turkai užiminėjo vieną banatą po kito, kol Vengrijoje teliko vienintelis Kroatijos ir Dalmatijos banatas. Kovojant su turkais banai buvo praktiškai vienvaldžiai savo sričių valdovai. Vėliau jų valdžią ėmė riboti seimai. Dar vėliau banus ėmė skirti karalius, jis galėdavo ir atimti iš jų valdžią.
1685 m. Kroatijos seimas nutarė, kad tuo metu, kai neposėdžiauja seimas, banas turi išsirinkti šešis patarėjus iš pasauliečių ir dvasiškių, kuri sudarys vadinamąją bano konferenciją ir valdys kartu su banu. Dar labiau banų valdžią apribojo 1723 m. Presburgo seimas, numatęs naujovišką bano tarybą.
1746 m. Marija Terezija iš banų atėmė karinę valdžią ir perdavė aukščiausiai tarybai Vienoje. Iš trijų komitatų (Požegos, Verečės ir Sirmijos), atsiimtų iš turkų, buvo sukurta Slavonijos provincija, kuri buvo perduota valdyti Kroatijos ir Dalmatijos banui.
Iki 1849 m. banas turėjo šias teises:
buvo trečias pagal vyresnumą Vengrijos karalystės valdininkas
buvo bajorų šauktinių ir dviejų pasienio pulkų vadas.
Duoklės rinkimas Slavonijoje 1748 m. buvo perduotas Vengrijos dvaro kanceliarijai.
1849 m. kovo 4 d. Austrijos konstitucija skelbė, kad Kroatija, Slavonija ir Dalmatija yra atskira karūnos provincija, kurią valdo banas, nepriklausomas nuo Vengrijos vyriausybės ir turintis tokias pačias teises kaip ir kiti imperatoriaus vietininkai kitose Austrijos provincijose. Kroatijos banu paskirtas generolas Jelačičius (m. 1859).
Nuo 1868 m. baną skirdavo Austrijos imperatorius sutinkant Vengrijos ministrų prezidentui. Banas jau nebeturėjo jokios karinės valdžios. Banas buvo Kroatijos, Slavonijos ir Dalmatijos administratorius, tiesiogiai pavaldus karaliaus valdžiai. Tuo pačiu banas kroatų akyse buvo jų savarankiškumo simbolis ir kovos su madjarizacija įrankis.
Karaliaus Aleksandro Karadžiordževičiaus diktatūros laikotarpiu, po administracinės reformos buvo sukurtos 9 banovinos, kurių valdytojai nuo 1929 iki 1941 m. vadinti banais.
.svg)
