Aukštutinis Pfalcas (vok.Oberpfalz) – Bavarijos administracinė apskritis, apimanti Frichtelio kalnų pašlaites, Aukštutinio Pfalco mišką (Oberpfälzer Wald) ir dalį Frankų Juros. Administraciškai dalinamas į du regionus (Planungsverband) – Aukštutinis Pfalcas-Šiaurė ir Rėgenburgas.
Per jį teka Dunojaus intakai: Laaber, Vils, Naab ir Regen. Didžiausi miestai: Rėgensburgas, Ambergas, Weiden.
Istorija
Regionas savo pavadinimą gavo XVI a. pradžioje, nes pagal Pavijos sutartį jis buvo viena iš pagrindinių dalių sudariusių Vitelsbachų elektorių valdomą teritoriją, į kurią dar įėjo Žemutinis Pfalcas Reino žemėje, vadinamas tiesiog Pfalcu. Aukštutinio Pfalco sostinė buvo Ambergas. Šalutinės Vitelsbachų dinastijos šakos taip pat valdė smulkesnes teritorijas Noiburge ir Zulcbache. Po nepavykusio elektoriaus Frydricho V bandymo užimti Čekijos sostą 1619–1920 m. Aukštutinis Pfalcas kartu su kitomis jo žemėmis buvo paskelbtas imperatoriaus nuosavybe ir kartu su elektoriaus titulu perduotas Bavarijos kunigaikščiui. Nors Žemutinis Pfalcas buvo grąžintas Frydricho sūnui pagal Vestfalijos taikos sutartį 1648 m., Aukštutinis Pfalcas liko Bavarijos elektoriaus nuosavybe. Mažesniosios Zulcbacho ir Noiburgo teritorijos Bavarijai atiteko 1742 m., o laisvasis imperijos miestas Rėgensburgas nebuvo sujungtas su aplinkinėmis žemėmis iki pat Šv. Romos imperijos panaikinimo 1806 m.
