Astrometrija (iš lot. astro 'žvaigždė' ir sen. gr. μετράω = metráo 'skaičiuoju, matuoju') – astronomijos šaka, tirianti šviesulių koordinačių kitimą dangaus sferoje, Žemės sukimąsi, astronominį laiką, astronomines konstantas.[1] Astrometrija nurodo Saulės sistemos, Paukščių Tako ar kitų žvaigždžių sistemų ar galaktikų kinematiką bei fizikinę kilmę.
Astrometrijos istorija glaudžiai susijusi su žvaigždžių katalogais, kuriuos piešė babiloniečiai, senovės graikai, kinai, persai ir arabai. Katalogai padėję senovės astronomams sudėti dangaus kūnų atskaitos taškus ir sekti jų judėjimą danguje. Dar 190 m. pr. m. e. Hiparchas atrado Žemės precesiją naudodamasis ankstyvesnių astronomų Timochario ir Aristilio katalogais. Taip pat sukūrė ryškumo skalę, tebenaudojamą iki šių dienų.[2] Hiparchas sudarė katalogą su 850 žvaigždžių ir jų padėtimis.[3] Hiparcho įpėdinis Klaudijus Ptolemėjus išplėtė katalogą iki 1022 žvaigždžių ir paskelbė savo traktate „Almagestas“, nurodydamas kiekvienos padėtį, koordinates ir ryškumą.[4]
Taip pat skaitykite
Šaltiniai
