Arvo Piartas (Arvas Partas, est.Arvo Pärt, g. 1935 m.) – šiuolaikinis estų kompozitorius, priskiriamas minimalistams. 2011−2018 m. jo muzika buvo dažniausiai atliekama pasaulyje iš gyvų klasikinės muzikos kompozitorių, pasak bachtrack duomenų bazės.[1][2][3]
Biografija
Arvo Piartas gimė 1935 m. rugsėjo 11 d. Paidės mieste Estijoje. Tėvas paliko šeimą, kai A. Piartui buvo 2 metai.[4] 1938 m. motina su A. Piartu persikėlė į Rakverę, kur 1945–1953 m. jis mokėsi pianino vietos muzikos mokykloje vadovaujamas Ille Martin, bandė kurti savas kompozicijas. 1950–1954 m. A. Piartas mokėsi Rakverės aukštojoje mokykloje. 1954 m pratęsė studijas Talino konservatorijoje (muzikos mokykloje) vadovaujamas Veljo Tormis. 1954–1956 m. A. Piartas atliko karinę tarnybą, grojo obojumi, pianinu ir perkusiniais instrumentais kareivių ansamblyje. 1957–1963 m. A. Piartas mokėsi Talino konservatorijoje (muzikos akademijoje), studijavo kompoziciją vadovaujamas Heino Eller. 1958–1967 m. dirbo garso inžinieriumi Estijos radijuje, 1961 m. tapo Estijos kompozitorių sąjungos nariu. 1962 m. A. Piartas laimėjo Pirmąjį prizą Jaunųjų kompozitorių forume Maskvoje už vaikų kantatą „Mūsų sodas“ ir oratoriją „Pasaulio žingsniai“. Jo ankstyvieji kūriniai buvo klasikinės tradicijos, daugiausiai skirti atlikti pianinu. A. Piartas studijavo ir naudojo savo kūryboje serialistinę techniką, muzikinį koliažą. 1964 m. ypač susidomėjo J. S. Bacho kūryba, parašė kompozicijų, imituojančių baroko stilių. A. Piartas dirbo ties kino filmų muzika. 1968 m. jis parašė kompoziciją Credo, kuri užbaigia pirmąjį A. Piarto kūrybos periodą. Credo buvo uždrausta TSRS ilgiau nei dešimtmečiui dėl religinės pavadinimo prasmės.[5]
1968–1976 m. periodu A. Piartas ieškojo savo muzikos kūrybinio stiliaus, studijavo paprasčiausią dviejų partijų kontrapunktą, nagrinėjo ankstyvosios Europos muzikos ir grigališkojo choralo kūrinius. Ieškojimus vainikavo 1976 m. kompozicija Für Alina, kurioje kompozitorius panaudojo savitą techniką, kurią pavadino terminu tintinnabuli. Šios technikos pagrindą sudarė homofoninis motyvas iš dviejų partijų, judančių daugiausiai tik per vieną žingsnį apie pagrindinę natą (nebūtinai toniką). 1976–77 m. kompozitorius intensyviai dirbo šia technika, sukurdamas 15 kūrinių, tarp kurių vienais žinomiausių buvo Tabula Rasa, Fratres ir „Kanta Bendžamino Briteno atminimui“. Šių kūrinių religingumas ir pernelyg supaprastinta kompozicija nesulaukė pritarimo nei tarp politinių tuometinės komunistinės TSRS funkcionierių, nei tarp akademinės muzikos atstovų. Kompozitorius giliai išpažino rusų ortodoksų tikėjimą, į kurį atsivertė 1972 m. vedęs antrąją žmoną Norą.[6] 1980 m. A. Piartas su žmona Nora ir dviem mažais sūnumis emigravo iš TSRS, apsistojo Vienoje, surado ryšių su „Universal Edition“ muzikos leidėju . Po metų persikėlė į Berlyną. 1982 m. sukurta apie 70 min trukmės „Šv. Jono kančia“ tapo pavyzdiniu A. Piarto tintinnabuli technikos kūriniu. 1984 m. kompozitorius pradėjo bendradarbiauti su „ECM Records“ leidybine firma, autorizavo pirmuosius savo pagrindinių kūrinių įrašus. Didesnioji dalis šio laikotarpio kompozitoriaus kūrinių buvo trumpos kompozicijos, skirtos chorui arba vokaliniam ansambliui. Kompozitorius jas rašė įvairiomis kalbomis: vokiečių, bažnytine slavų, italų, anglų, ispanų.
1989 m. A. Piartas buvo apdovanotas Edisono klasikinės muzikos prizu ir nominuotas „Grammy“ apdovanojimui geriausios šiuolaikinės kompozicijos kategorijoje už Passio. 1990 m. A. Piartui suteiktas Talino muzikos akademijos garbės daktaro laipsnis. 1991 m. jo kompozicija Miserere buvo nominuota „Grammy“ apdovanojimui geriausios šiuolaikinės kompozicijos kategorijoje, kompozitorius tapo Karališkosios Švedijos muzikos akademijos garbės nariu Stokholme. 1992 m. A. Piartas grįžo iš emigracijos į Estiją, išlaikė namus Berlyne. 2010 m. A. Piartas įsteigė savo vardo centrą jo kūrybos archyvavimui ir propagavimui Estijoje.[7] Vienu garsiausių A. Piarto kūrinių yra Spiegel im Spiegel (1978), kuris buvo panaudotas 2013 m. garsaus filmo „Gravitacija“ anonse. Jo muzika buvo panaudota JAV „Oskarus“ laimėjusiuose filmuose „Farenheitas 9/11“ (2004) ir „Bus kraujo“ (2007), A. Piarto įtaką minėjo Björk, Keith Jarrett, Radiohead ir Lupe Fiasco.[8] 2011 m. A. Piartas skyrė kūrinį Vater Unser popiežiaus Benedikto XVI įšventinimo į klierikus 60 metų progai, kuris buvo atliktas popiežiaus akivaizdoje.[9]
Arvo Piarto kultūros centras
2018 m. atidarytas Arvo Piarto kultūros centras, įsikūręs už 35 km į vakarus nuo Talino, pušyne netoli Baltijos jūros, Laulasmaa žvejų kaimelyje. Centre sutilpo kompozitoriaus archyvas, parodų erdvė, koncertų salė, biblioteka, kompozitoriaus darbo kabinetas, koplyčia. Lankytojai gali susipažinti su kompozitoriaus kūryba ir temomis, besisiejančiomis su jo muzika (pvz., teologija, šiuolaikiniu menu ir kt.), lankytis bibliotekoje, naudotis informacine sistema, kurioje pristatomi archyve saugomi dokumentai, žiūrėti filmus, kuriems muziką kūrė A. Piartas.
Modernų 2400 m² dydžio centrą kūrė ispanų architektų biuras „Nieto Sobejano Arquitectos“. Pastatas buvo integruotas į kraštovaizdį, drauge atliepdamas A. Piarto kūrybą. Projektas buvo pavadintas „Tabula“ ir buvo inspiruotas A. Piarto kūrinio „Tabula Rasa“ (1977).
Gyvenimo įvertinimas
1990 m. Talino muzikos akademijos garbės daktaro laipsnis, Estija;
1991 m. Karališkosios Švedijos muzikos akademijos garbės narys;
1996 m. Amerikos menų ir literatūros akademijos garbės narys, Niujorkas, JAV;
1996 m. Sidnėjaus universiteto garbės daktaras, Australija;
1997 m. Nepriklausomas Rusijos menų apdovanojimas „Triumfas“, Maskva;
1998 m. Estijos kultūros apdovanojimas;
1998 m. Tartu universiteto garbės daktaras, Estija;
.jpg)
.jpg)
