Maždaug mėnesį iki nepriklausomybės paskelbimo Armėnija trumpai buvo Užkaukazės Demokratinės Federacinės Respublikos dalis. 1918 m. gegužės 28 d. Armėnijos Respublika, vėliau pavadinta Pirmąja Armėnijos Respublika, tapo nepriklausoma nuo Rusijos imperijos. Šalis patyrė didelių nuostolių per Turkijos invaziją į Armėniją ir sovietų invaziją į Armėniją, Pirmosios Respublikos vyriausybė atsistatydino 1920 m. gruodžio 2 d. Sovietų Rusija okupavo armėnų gyvenamas teritorijojas, kurios vėliau tapo Užkaukazės SFSR dalimi . Ši respublika buvo panaikinta 1936 m., o Armėnija tapo sajungine Sovietų Sąjungos respublika, vadinama Armėnijos SSR, kai kuriuose šaltiniuose – antrąja Armėnijos respublika.
Iširus Sovietų Sąjungai, 1991 m. Armėnijos referendume dauguma Armėnijos gyventojų balsavo už nepriklausomybę. 1990 m. rinkimuose, kuriuose Nacionalinės demokratų sąjungos partija nugalėjo prieš Armėnijos komunistų partiją Armėnijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku buvo išrinktas Levon Ter-Petrosian. 1991 m. spalį įvyko prezidento rinkimai, kuriuose jis surinko 83 proc. balsų. Ter-Petrosianas buvo perrinktas 1996 m. Dėl visuomenės nepasitenkinimo ir demonstracijų prieš politiką Kalnų Karabacho atžvilgiu, prezidentas atsistatydino 1998 m. sausio mėn. ir jį pakeitė ministras pirmininkas Robertas Kočarianas, 1998 m. kovo mėn. išrinktas antruoju prezidentu. Po ministro pirmininko Vazgeno Sargsiano, parlamento pirmininko Kareno Demirčiano ir kitų šešių valstybės pareigūnų nužudymo per 1999 m. spalio 27 d. posėdį, parlamentą ištiko politinio nestabilumo laikotarpis, kurio metu opozicija, kuriai vadovavo buvusios Armėnijos nacionalinio judėjimo vyriausybės nariai, nesėkmingai bandė priversti Kočarianą atsistatydinti. 2000 m. gegužės mėn. Andranikas Margarianas tapo naujuoju ministru pirmininku, pakeisdamas Aramą Sargsianą (nužudytojo Vazgeno Sargsiano brolį).
Po to, kai 2003 m. Kočarianas buvo perrinktas prezidentu, jam buvo pareikšti įtarimai dėl nesąžiningų rinkimų. Vėliau jis pasiūlė prieštaringai vertinamas konstitucijos pataisas dėl parlamento vaidmens, kurios buvo atmestos referendume kitą gegužę. Dėl tuo pačiu metu vykusių parlamento rinkimų Kočariano partija parlamente įgijo labai stiprią poziciją. 2004 m. pradžioje sustiprėjo raginimai Kočarianui atsistatydinti iš prezidento pareigų, tūkstančiai demonstrantų išėjo į gatves reikalaudami referendumo dėl pasitikėjimo prezidentu.
Armėnijos vyriausybės oficialus tikslas yra vakarietiškosparlamentinės demokratijos sukūrimas. Vis dėlto, tarptautiniai stebėtojai abejoja Armėnijos parlamento ir prezidento rinkimų bei konstitucinio referendumo 1995-2018 m. sąžiningumu. Nurodydami balsavimo nesklandumai, rinkimų komisijos nebendradarbiavimas ir prastas rinkėjų sąrašų bei balsavimo vietų organizavimas. Armėnija laikoma viena demokratiškiausių valstybių Nepriklausomų Valstybių Sandraugoje.
Žmogaus teisės Armėnijoje užtikrinamos ne visada ir turi trūkumų. Policijos brutalumas vis dar nuslepiamas, o liudininkai pažymi, kad kaltinamieji dažnai sumušami prisipažinimams išgauti; giminaičiams ir teisininkams juos trukdoma lankyti. Viešos demonstracijos paprastai vyksta be vyriausybės kišimosi, nors po vieno 2000 m. lapkričio mėn. opozicijos surengto mitingo, organizatorius buvo areštuotas ir įkalintas mėnesiui. Religijos laisvė ne visada ginama pagal galiojančius įstatymus. Netradicinių religijų išpažinėjai, ypač Jehovos liudytojai, kartais patiria priekabiavimą ir smurtą. Visos bažnyčios, išskyrus Armėnijos apaštalų bažnyčią, privalo būti vyriausybės registruotos, o atvertimas į kitą tikėjimą yra uždraustas, nors nuo 1997 m. vyriausybė vykdo nuosaikesnę politiką. Armėnijos stojimo į Europos Tarybą metu valdžios sąžinės laisvės politika buvo liberalizuota.
Armėnija gali pasigirti gera tautinių mažumų teisių apsauga, (asirų, kurdų, rusų ir jazidų) atstovams parlamente skiriamos keturios vietos. Valdžia neriboja vidaus ar tarptautinių kelionių.
Dėl to iš prezidento buvo atimtos veto teisės, o prezidentas liko simboliniu valstybės vadovu,kurį kas septynerius metus renka parlamentas. Prezidentui neleidžiama būti jokios politinės partijos nariu, o pakartotinis dalyvavimas rinkimuose yra draudžiamas.[4]
Skeptikai konstitucijos reformą vertino kaip trečiojo prezidento Seržo Sargsiano bandymą išlaikyti valdžią tampant ministru pirmininku po antrosios prezidento kadencijos 2018 m.
Įstatymų leidžiamoji valdžia
Vienerių rūmų Nacionalinė Asamblėja(Azgajin Žoghov) yra Armėnijos įstatymų leidžiamosios valdžios institucija.
Iki 2015 m. Armėnijos konstitucinio referendumo ją sudarė 131 narys, renkamas penkerių metų kadencijai – 41 narys vienmandatėse rinkimų apygardose ir 90 narių proporcinėje daugiamandatėje.[5] Proporcinio atstovavimo vietos Nacionalinėje asamblėjoje suteikiamos toms partijoms, kurių sąrašai gauna ne mažiau kaip 5% visų balsų skaičiaus.
Po 2015 m. referendumo parlamentarų skaičius sumažėjo iki 101 ir buvo panaikintos vienmandatės apygardos.[4]
Politinės partijos ir rinkimai
Šiuo metu taikomas 5% barjeras vienos partijos sąrašams ir 7% koalicijoms.[6]
Nepriklausomos institucijos
Nepriklausomos nuo trijų tradicinių valdžių yra šios institucijos, turinčios atskirtas galias ir atsakomybę:[7]
Politinė korupcija yra Armėnijos visuomenės problema. 2008 m. „Transparency International“ sumažino Armėnijos korupcijos suvokimo indeksą nuo 3,0 (2007)[8] iki 2,9 iš 10 (mažesnis balas reiškia labiau suvokiamą korupciją); Armėnijos vertinimas sumažėjo nuo 99-osios vietos 2007 m. iki 109-osios 2008 m. iš 180 tirtų šalių (panašaus lygio kaip Argentina, Belizas, Moldova, Saliamono Salos ir Vanuatu).[9] Nepaisant rinkimų ir partijų finansavimo įstatymų patobulinimų, korupcija išlieka bei įgyja naujų formų.[10]
↑Shugart, Matthew Søberg (2005 m. gruodžio mėn.). „Semi-Presidential Systems: Dual Executive And Mixed Authority Patterns“(PDF). Graduate School of International Relations and Pacific Studies, University of California, San Diego. French Politics. 3 (3): 323–351. doi:10.1057/palgrave.fp.8200087. ISSN1476-3427. OCLC6895745903. Nuoroda tikrinta 13 October 2017. „Table 1 shows that dissolution power as a presidential initiative is rare in the contemporary president-parliamentary systems. In fact, only in Armenia may the president dissolve (once per year) without a trigger (e.g. assembly failure to invest a government).“ {{cite journal}}: Tuščia citata (pagalba)
↑Markarov, Alexander. Semi-Presidentialism in the Caucasus and Central Asia. London: Palgrave Macmillan UK.