Ankstyvojoje Avestoje Ardvisura Anahita įsivaizduota kaip galinga upė
Ardvisura Anahita (av.Arədvī Sūrā Anāhitā) – senovės iranėnų mitologijoje tai vandenų ir vaisingumo deivė. Avestoje (V jašta) jai paskirta atskira giesmė Ardvisur jašt.
Dievavardis reiškia „galingoji, nepažeistoji (t. y., tyroji) Ardvi“. Pats žodis ardvi neaiškios kilmės, galimai susijęs su drėgme.
Pradžioje Ardvi buvo žinoma kaip pasaulinių vandenų, tekančių nuo dangiškoje karalystėje stūksančių kalnų viršūnių, versmė. Vėliau šiuo vardu pradėti vadinti ir patys vandenys, upės (aban), duodantys pradą žemės upėms ir vandenims.
Vokiečių tyrinėtojo H. Niubergo teigimu, Ardvisuros Anahitos kultas susiklostė tarp Syrdarjos pakrantėje gyvenusių iranėnų klajoklių, o sėslūs iranėnai garbinę Mitrą. Avestoje podraug randami tiek Ardvisuros Anahitos, tiek Mitros kultai. Avestoje Anahita aprašoma kaip nuostabi mergina, besiilginti princo, kuris ją šlovinsiąs. Ji laikoma paties Ahūra Mazdos dukterimi. Aukojant jos prašoma suteikti jėgos ir galybės. Sakoma, kad ją meldžia tiek iranėnų, tiek turanų kunigaikščiai, bet ji išpildanti tik pirmųjų prašymus. Ahūra Mazdai ji duoda Zaratustrą, Ijmei – viešpatavimą tarp žmonių ir devų, Kersaspai – pergalę prieš siaubūną Gandarvą ir kt. Ardvisura Anahita padeda Atvijos sūnui Traetaonui apsiginti nuo Aži Dahaku, Zarivarijui įveikti Ardžadaspą. Tačiau ji atsisako padėti žmones pražudyti panūdusiam Aži Dahakai bei suktam turanui Frangrasjanui, ketinusiam pagrobti karališką nimbą (hvarną).
IV–VI a. vaza, spėjama, kad vaizduojanti Anahitą
Dalis Ardvisuros Anahitos vardo perėjo į šiuolaikinę persų kalbą kaip Nahid – ji laikoma Veneros planetos pavadinimu ir įasmeninimu. Taip pat žinoma Anahita armėnų mitologijoje, iš iranėnų deivės galėjusi kilti senovės graikų minima deivė Anaitida, garbinta Mažojoje Azijoje.[1]
