Antsvoris (neteiktinas terminas – viršsvoris[1]) – didelis žmogaus, taip pat gyvūnų, svoris lyginant su kūno dydžiu. Medicinoje antsvorio klausimus tiria bariatrija.
Antsvoris kartais dar vadinamas nutukimu, nors nutukimu laikytinas didelis antsvoris ir riebalų susikaupimas organizme. Nutunkama, kai su maistu gaunama daugiau kalorijų, negu jų išeikvojama energijai, ir maisto medžiagų perteklius virsta riebalais.
Antsvorio paskaičiavimas
Antsvoris gali būti apibrėžiamas įvairiai, priklausomai nuo taikomos formulės. Dėl skirtingų metodų, kurie taikomi antsvoriui nustatyti, ne visada galima vienareikšmiškai apibūdinti asmenį kaip turintį antsvorį.
Pagal vieną iš būdų žmogaus antsvorio (nutukimo) laipsnis yra paskaičiuojamas pagal kūno masės indeksą (KMI). Optimalus vyrų KMI yra 20-25, moterų – 18,8-23,8. Kūno masės indeksas paskaičiuojamas taip:
Pvz., jei žmogaus svoris yra 75 kg, ūgis 165 cm, tai jo KMI = 75 : (1,65 x 1,65) = 27,57.
Paprastai laikoma, kad jei indeksas yra mažesnis už 18,5 – žmogaus svoris yra per mažas, 18,5-24,9 – normalus svoris, 25-29,9 – per didelis svoris, daugiau kaip 30 – nutukęs.
Priežastys
Svarbiomis antsvorio priežastimis yra:
netinkama mityba (valgoma nereguliariai, per didelis riebalų kiekis racione, gausus sočiųjų riebalų turinčių produktų vartojimas, didelė paros maisto raciono energetinė vertė);
mažas fizinis aktyvumas;
genetiniai faktoriai;
endokrininės sistemos sutrikimai.
Apie paveldėjimo įtaką antsvorio susidarymui rodo atskirai augusių dvynių tyrimai. Tirti dvyniai savo svorio charakteristikomis buvo panašesni į tėvus, nei į įtėvius. Kiti tyrimai rodo, kad genetiniai defektai gali lemti mažesnį hormono leptino, turinčio svarbų vaidmenį alkio jausmui reguliuoti, išskyrimui.[2]
Antsvorio išplitimui didelę įtaką turi ne genetiniai, bet socialiniai pasikeitimai:
plačiai prieinami kaloringi maisto produktai. Ankstesniai laikais, ypač skurdesniuose regionuose nebuvo maisto pertekliaus. Visuomenei turtingėjant antsvoris pasidarė ne tik turtingųjų, bet ir plačių visuomenės sluoksnių bėda.
sumažėjęs fizinis aktyvumas (daugiau sėdimojo darbo), su kuriuo susiję mažesni energijos poreikiai, tačiau nepasikeitę maitinimosi įpročiai.
Pagal 2007 m. paskelbtą 5 metus trukusį tyrimą, kurio metu stebėti 8000 žmonių, įskaitant 1200 porų tarp 12 ir 28 metų, nustatyta, kad vedę vyrai ir ištekėjusios moterys priaugo žymiai daugiau svorio, nei kartu gyvenusios, tačiau nesusituokusios poros. Mažiausiai svorio priaugo viengungiai. Pasak tyrimo autorės, vedybos sumažina paskatas išlikti lieknam (-ai).[3]
Paplitimas
Antsvoris labiausiai paplitęs industrializuotose šalyse, kuriose tik nedidelė dalis gyventojų dirbą sunkų fizinį darbą, o maisto produktai yra lengvai prieinami. Šiose šalyse antsvoris yra labai paplitęs, tačiau laikomas estetiškai nepatraukliu. Didžiausias gyventojų, turinčių antsvorį, skaičiaus bendrame gyventojų skaičiuje, taip pat tarp vaikų ir jaunimo, didėjimas pastebimas besivystančiose šalyse.
Pasekmės
Pagal mokslinius tyrimus riebalų kaupimasis ant pilvo tiesiogiai susijęs su širdies ir kraujagyslių ligomis. Dėl per didelės kūno masės padidėja krūvis sąnariams, ypač kelių. Antsvoris siejamas su tam tikromis vėžinėmis ligomis (storosios žarnos vėžys, krūties vėžys). Antsvoris gali būti nutukimo pradininku, kuris savo ruožtu sukelia tokias ligas kaip diabetas, hipertenzija, artrozė.
Nutukimas taip pat gali sukelti psichologinių bei socialinių sunkumų. Nutukę žmonės dažnai jaučia nepilnavertiškumą dėl savo išvaizdos.
Antsvorio mažinimas
Dažniausiai kovojant su antsvoriu siūlomos priemonės yra fizinis aktyvumas (sportas), taip pat maitinimosi įpročių keitimas, dietų laikymasis. Bendro sutarimo, koks maitinimasis yra teisingas, nėra. Tam tikrų dietų laikymasis netgi gali būti žalingas sveikatai.
Siekiant efektyviai sumažinti antsvorį būtina išsiugdyti pastovius ir tinkamus fizinio aktyvumo bei mitybos įpročius. Dietos, badavimas dažniausiai nėra efektyvūs ir duoda trumpalaikį efektą. Po tokio svorio metimo proceso organizmas patiria stresą, o vėliau skuba sugrąžinti tai, kas prarasta, ir dažnai nutinka taip, kad buvę antsvoris ne tik sugrįžta, bet dar ir padvigubėja.
Siekiant sulieknėti fizinis aktyvumas turi būti didinamas palaipsniui – atsižvelgiant į sveikatos būklę, gyvenimo būdą, sportiškumą ir pan. Tinka judrūs pratimai, kai įtraukiama daugiau raumenų grupių: greitas ėjimas, bėgiojimas, plaukimas, važiavimas dviračiu, aerobika.
Fizinis aktyvumas duoda rezultatus tik tada, kai jis yra reguliarus, pakankamo intensyvumo, dažnio, trukmės ir derinamas su tinkama mityba.
Mityba
Lieknėjant reikia valgyti reguliariai, ne rečiau 4 kartų per dieną. Didžioji maisto dalis turi būti suvalgoma pirmoje dienos pusėje: per pusryčius ir per pietus.
Rekomenduojamas paros maisto kaloringumas moterims - 1000–1200 kcal, vyrams – 1200–1500 kcal. Mažesnis kaloringumas pavojingas, nes tuomet bus netenkama ne riebalų, o liesosios kūno dalies (organizmo skysčių ir raumenų). Paros kalorijų kiekį sumažinus iki 1200 kcal ribos per 4-6 mėnesius žmogus, nepakenkdamas savo sveikatai, gali netekti 10 proc. standartinio svorio.[4]
Palengvinti lieknėjimo procesą galima vartojant maisto papildų, kurių vieni slopina apetitą, kiti skatina riebalų sudeginimą, treti slopina riebalų pasisavinimą ir t. t. Tačiau būtina atkreipti dėmesį, kad organizmui riebalai taip pat yra būtini, kaip ir kitos medžiagos (pvz., riebalai palaiko stabilią inkstų būklę). Dietų laikymasis per prievartą sukelia įvairių psichologinių sutrikimų. Be to, svorio metimas per prievartą gali sutrikdyti viso organizmo sistemų veiklą.[5]
