Antrasis suirutės laikotarpis(antrasis tarpuvaldis) – Senovės Egipto istorijos laikotarpis tarp Viduriniosios ir Naujosios karalysčių. Jo apytikrės ribos yra 1674–1535 m. pr. m. e. Tradicinėje chronologijoje jis apima XV–XVI ir dalį XVII dinastijų. Kai kurie mokslininkai į šio laikotarpio sąvoką linkę įtraukti ir silpnas XIII–XIV-ają dinastijas, laikotarpio pradžią siedami su 1805 m.
Politinė raida
Procesai, vedę į antrąjį suirutės laikotarpį, prasidėjo jau XIII dinastijos laikais, kuomet po klestėjusios XII dinastijos sostinėje Ititavyje į valdžią atėjo sąlyginai silpni faraonai. Jie nebesugebėjo išlaikyti buvusios vienybės šalyje, ir apie 1705 m. pr. m. e. šiaurėje, Choiso mieste į valdžią atėjo nepriklausoma dinastija. Greičiausiai ji buvo svetimšalės, semitiškos kilmės. Ji vadinama XIV, ir viešpatavo Žemutiniame Egipte tuo pačiu metu, kaip XIII Aukštutiniame.
Ititavyje viešpatajant silpnam faraonui Sebechotepui IV, į Egiptą vis intensyviau pradėjo migruoti semitai iš šiaurės rytinių dykumų. Jie vėliau tapo žinomi kaip hiksai (egiptietiškai ḤqA-ḫAst). Vadovaujami Salitis, jie paėmė Avario miestą rytinėje Nilo deltoje, ir čia įkūrė dar vieną semitišką karalystę – taip vadinamąją XV dinastiją. XVII a. pr. m. e. viduryje hiksai nusiaubė visą Egiptą, taip galutinai suvienydami Žemutinį Egiptą ior nuversdami XIII-ają dinastiją Viduriniame. Taip jie įsiviešpatavo didelėje dalyje šalies, tačiau jiems nepavyko prijungti piečiausios dalies, kur Tėbuose įsitvirtino XVII dinastija. Tokiu būdu XV ir XVII dinastijos pasidalino valdžią, o Avaris ir Tėbai tapo svarbiausiais politiniais centrais. Greičiausiai XVIII a. pr. m. e. pabaigoje Nilo deltoje įsitvirtino dar viena dinastija, labai mažai žinoma XVI.
Laikotarpis baigėsi apie 1649 m. pr. m. e., kuomet Tėbuose XVII dinastiją pakeitė XVIII. Jos įkūrėjas Ahmosis pradėjo sparčius užkariavimus, per keliolika metų nukariaudamas XVI ir XV dinastijas, ir taip suvienydamas Egiptą. Jis įkūrė Naująją Egipto karalystę.
Abido dinastija (1650–1600 m. pr. m. e.) – valdė iš Abido, neįtraukiama į tradicinius sąrašus. Jos egzistavimas patvirtintas 2014 m., atradus faraono Senebkai kapą;
Semitai ir egiptiečiai Vidurinės karalystės piešinyje
Suirutės laikotarpiu Egipte buvo kuriama ir rašoma ypač mažai. Todėl beveik nėra išlikusių to laikotarpio paminklų. Antruoju tarpiniu laikotarpiu Egipte susidūrė dvi skirtingos kultūros – vietinė egiptietiška, ir išorinė semitiška. Semitiškos hiksų dinastijos gana greitai perėmė vietinius papročius ir egiptizavosi. Jie ėmė išpažinti vietos dievus, tame tarpe Setą, senąjį Žemutinio Egipto globėją, kurį ypatingai garbino (suvienijus Egiptą ir Hiksus išvarius, Setas pradėtas demonizuoti).
Nepaisant to, semitai palaipsniui ėmė sudaryti ryškią to meto Egipto populiacijos dalį, ypač šiaurėje, ir su savimi atsinešė naujus papročius. Būtent nuo hiksų laikų Egipte ėmė plisti Kadeš, kitų semitinių dievybių kultas. Be to, semitai į Egiptą atnešė naujas karo technikas: žirgų traukiamus karo vežimus, žvynelinius šarvus, naujoviškus ginklus. Nuo tada mene ėmė įsigalėti militaristinis žanras, kuris irgi liudija apie Azijos meno įtakas. Hiksų dėka labai stipriai išsiplėtė Egipto prekybiniai ryšiai su Kanaanu ir Sirija. Nuo to laikotarpio Egipte paplito ir Azijinės kilmės muzikos instrumentai: lyra, liutnia, obojus, tamburinas, žemės ūkio įrankiai, netgi introdukuotos naujos žemės ūkio kultūros, tokios kaip alyvmedis ir granatmedis.
