Antanas Kuzmickas (g. 1925 m. liepos 7 d. Gaveikiai, Giedraičių valsčius) – Lietuvos inžinierius mechanikas, sklandytojas, sklandytuvų konstruktorius.

Baigęs pradžios mokyklą, toliau mokėsi Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje. 1950 m. baigė Kauno universiteto Mechanikos fakultetą. Dar būdamas studentas, gabus jaunuolis pradėjo dirbti matematikos katedroje pratybų vadovu.

1950–1958 m. Kauno universiteto (nuo 1951 m. Kauno politechnikos institutas) dėstytojas. 1958–1978 m. Vilniaus šlifavimo staklių gamyklos vyriausiasis inžinierius. 1961–1993 m. Vilniaus inžinerinio statybos instituto (iki 1969 m. Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialas, nuo 1990 m. Vilniaus Gedimino technikos universitetas) dėstytojas, nuo 1972 m. docentas.

Svarbiausia darbų kryptis – metalo pjovimo staklių projektavimas. Su kitais sukūrė ir įdiegė į gamybą labai didelio tikslumo (precizinių) apvaliojo šlifavimo staklių. Trijų išradimų autorius.^[1]

1940 m. tapo aktyviu „Aušros“ gimnazijos aviacijos būrelio aviamodeliuotojų sekcijos nariu, statė miniatiūrinius lėktuvėlius, vėliau perėjo į aviacijos būrelio sklandymo sekciją, bandė pirmuosius skrydžius Pažaislio smėlynuose su lenkiškos konstrukcijos mokomuoju sklandytuvu „Varna“. Tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas nutraukė entuziastingai pradėtą erdvės užkariavimą. Galimybės tęsti sklandymą atsivėrė pokario metais. Su grupe kauniečių sklandytojų skubiai susiremontavo senus susidėvėjusius skraidymo aparatus ir skriejo Kulautuvos šlaituose. 1948 m. Vilniuje buvo sudaryta pirmoji lėktuvinio išvilkimo grupė, kurioje skraidė tarybinės konstrukcijos sklandytuvais A-2. Tačiau jaunuoliui vis nedavė ramybės mintis pačiam išbandyti jėgas platesnėje aviakonstravimo srityje. Po paskaitų universitete, A. Kuzmickas skubėdavo namo ir valandų valandas praleisdavo prie braižomosios lentos, su logaritmine liniuote prie aerodinaminių ir atsparumo skaičiavimų. Palengva vatmano lapuose išryškėjo jo pirmasis kūrybinės minties vaisius – pradinio apmokymo sklandytuvas. Jis panaudojo seną sklandytuvo sparną, suprojektavo atviros ferminės konstrukcijos liemenį. Kai buvo baigti darbo brėžiniai, nedidelė studentų mechanikų grupė tuoj pat ėmėsi statybos darbų. 1951 m. žiemą sklandytuvas buvo užbaigtas ir pavadintas M-1 (Mechanikas-1). Entuziastai įsigijo gumos amortizatorių ir pradėjo skraidyti virš Nemuno pakrančių. Nors sklandytuvas patyrė avarijų, buvo sulaužytas, bet ir vėl suremontuotas pačių studentų-sklandytojų jėgomis.

Po kurio laiko brėžiniuose, o po to ir natūroje gimė kitas A. Kuzmicko konstrukcijos mokomojo tipe sklandytuvas M-2 su pusiau dengta gondolinio tipo piloto kabina. Su juo taip pat buvo skraidoma Kulautuvos šlaituose, jis patyrė dvi rimtesnes avarijas ir vėl buvo sėkmingai suremontuotas. Esant palankioms meteorologinėms sąlygoms, pats autorius, taip pat sklandytojai inžinierius V. Drupas, L. Aleksandravičius ir kiti juo išsilaikydavo ore po keletą valandų. M-2 ir M-1 į orą buvo pakeliamas amortizatoriumi.

Pirmųjų laimėjimų padrąsintas, A. Kuzmickas suprojektavo savo pirmąjį treniruočių sklandytuvą, šauniųjų KPI serijos sklandytuvų pradininką. KPI-1 (Kauno politechnikos institutas – 1) buvo didelė paspirtis Politechnikos instituto sklandytojams. Į orą jis buvo keliamas savomis jėgomis sukonstruotu autoišvilktuvu. Po avarijos šis sklandytuvas nebuvo atstatytas, o KPI-2 pasirodė nevykęs. Tačiau KP-3 buvo vienas geriausių aviakonstruktoriaus darbų. Aptakių formų KPI-3 „Gintaras“ pasižymėjo vikrumu, gerai kopdavo į viršų, Kulautuvoje virš startavietės pakildavo net iki 1000 metrų aukščio. Jis ilgai tarnavo instituto sklandytojams ir buvo tarsi specialiai sukonstruotas Kulautuvos sąlygoms. 1958 m. netoli Prienų A. Kuzmickas šventė vieną džiaugsmingiausių savo gyvenimo įvykių – žaliojoje vejoje po valstybinės komisijos išbandymo stovėjo jo naujasis sklandytuvas KPI-5. Tai aukštos klasės aparatas, turintis geras skridimo ypatybes, aerodinamines formas, suprojektuotas kartu su KPI auklėtiniu inžinierium S. Jonušoniu, kuris atliko didelę dalį aerodinaminių ir atsparumo skaičiavimų, labai daug padirbėjo su projekto brėžiniais. Tai buvo paskutinis A. Kuzmicko konstruktorinės veiklos vaisius, nes Respublikoje atsirado nemažai puikių tarybinės ir užsienines konstrukcijos aparatų.^[2]

• Metalo pjovimo staklės, vadovėlis, su A. Stasiūnu, 1965 m.
• Metalo pjovimo staklės, vadovėlis, su kitais, d. 1 1973; d. 2 1976 m.
• Metalo pjovimo staklės. Kursinis projektavimas, vadovėlis, su V. Vekteriu, 1984 m.

• 1976 m. LTSR valstybinė premija