55°26′20″š. pl. 26°14′38″r. ilg. / 55.43895°š. pl. 26.24395°r. ilg. / 55.43895; 26.24395

Antakmenės Aukų akmuo (M47K), dar vadinamas Aukuro akmeniu, taip pat Antakmenės konglomeratas – riedulį, uolą primenantis konglomeratas, slūgsantis Ignalinos rajono savivaldybės šiaurės vakaruose, prie Antakmenės kaimo (Kazitiškio seniūnija), 0,2 km į rytus nuo kelio  1426  Vidiškės–Dūdos–Pagurbė , į šiaurės vakarus nuo kapinių, rytinėje Piestakalnio papėdėje. Posūkiuose pastatytos rodyklės į objektą. Jis patenka į Ignalinos miškų urėdijos Daugėliškio girininkijos (2449 kv., 11 skl.) teritoriją.

1997 m. paskelbtas archeologijos paminklu ^[1], 2016 m. – geologiniu gamtos paveldo objektu.^[2] Aukščiausioje akmens vietoje yra 1,2 x 0,65 m dydžio įduba plokščiu dugnu. Dvišakis viršus primena uolą. Antakmenės konglomerato išmatavimai (Saugomų teritorijų valstybės kadastro duomenimis): ilgis – 5,85 m, plotis – 3,00 m, aukštis – 4,30 m

Apie Antakmenės uolą rašytiniuose šaltiniuose duomenų yra nuo XIX a. 1842 m. duomenų apie Antakmenės Aukų akmenį (vadindamas jį Aukuro akmeniu) pateikė Eustachijus Tiškevičius, o dailininkas Napoleonas Orda, po apsilankymo prie jo, apie 1875 m. akmens piešinį įtraukė į Lenkijos istorinių vaizdų albumą ir prieraše pažymėjo, kad ši iš nedidelių akmenėlių sumūryta uola (taip iš pirmo žvilgsnio akmuo atrodo), žmonių vadinama Aukų akmeniu, yra vienas iš seniausių pagonybės paminklų Lietuvoje.^[3]

Pasak padavimų, ant Antakmenės akmens nuo seno buvo deginamos aukos. Iki XX a. vidurio žmonės į akmens įdubą dėdavo aukojamo maisto, linų, pinigų. Maldininkai Antakmenės akmenį ypač lankydavo 10-ąjį penktadienį po Velykų.

Iki 1940 m. garsėjo čia rengiamos Joninių šventės. 2017 m. prie akmens surengtos Joninės – pirmąkart po 1940 m.^[4] Pagal vietos žmonių prisiminimus, iki 1940 m. čia nuolat žmonės rinkosi melstis. Atvykdavo ne tik aplinkinių kaimų gyventojai, bet ir žmonės iš Daugėliškio, Ceikinių, Mielagėnų, Tverečiaus. Sako, praėjusio amžiaus pradžioje čia lankėsi ir garsusis knygnešys Jurgis Bielinis, daug kitų garsių dvasininkų, žmonių. Čia meldėsi ir aukojo ne tik katalikai, bet ir stačiatikiai, sentikiai. 1942 m., prie vokiečių, čia buvo atvykę akmenskaldžiai ir kėsinosi sunaikinti akmenį, bet jiems pavyko atskelti tik keletą jo skeveldrų. Be to, vietiniai vyrai sulėkę su dalgiais ir šakėmis apgynė akmenį, išvijo akmenskaldžius.

1971 m. Istorijos instituto archeologai (vadovas Vytautas Urbanavičius) prie akmens ištyrė 32 m² plotą. Aptikta 6,5 m skersmens ir 1,4 m gylio piltuvėlio formos duobė su 20 cm storio degėsių, apdegusių akmenų, gyvulių, tarp jų ir arklio, kaulų sluoksniu. Radiokarboninės analizės duomenimis, laužavietė buvo naudojama prieš 210 (± 60 m.) metų.^[5]

• Urbanavičius, Vytautas. Antakmenės aukų akmuo. Kultūros paminklų enciklopedija. T. 1. V., 1996, p. 115-116

• Antakmenės konglomeratas žemėlapyje
• Arūnas Vyšniauskas. Moderniosios Lietuvos želmenų XIX amžiuje beieškant: Aleksandro Burbos „Senybinis aukuras“ – 1881 metų patriotinės eilės broliams lietuviams [Bibliotheca Lituana V, 2018]