54°41′55″ š. pl. 25°19′24″ r. ilg. / 54.69861°š. pl. 25.32333°r. ilg. / 54.69861; 25.32333

Antakalnio kapinės (buv. Karių kapinės) – kapinės Vilniuje, Antakalnyje, įkurtos 1809 m.

Anksčiau būta keturių atskirų kapinių: pasauliečiams, kariams, našlaičiams ir Pirmojo pasaulinio karo dalyviams. Iš jų suformuotos vientisos kapinės.

Kapinės yra rytinėje Antakalnio dalyje, kalvotame pušyne, netoli nuo nedidelių gatvelių ir gyvenamųjų namų. Plotas 15,60 ha.

Palaidoti Antrojo pasaulinio karo kariai, Sausio 13-osios bei Medininkų tragedijos aukos, menininkai (Menininkų kalnelis), politikai, kiti žinomi žmonės.

Okupaciniais laikais pastatytas paminklas sovietiniams kariams su amžinąja ugnimi, palaidota nemažai sovietmečio politikų.

Kada įkurtos pirmosios krikščioniškos kapinės Vilniuje nežinoma. Spėjama, kad Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje ir jos šventoriuje vienuoliai laidoti jau XIV a. pabaigoje.

Kai Vilniaus mieste mirusiesiems laidoti prie Aušros Vartų buvusiose kapinėse ėmė stigti vietos, amžino poilsio vieta buvo nukelta į užmiestį − vaizdingą Rasų kalvyną, nutįsusį nuo Markučių į vakarus. Antrosios pagal senumą Vilniuje yra Bernardinų kapinės, esančios ant Vilnios upės skardžio Užupyje.

XVII−XVIII a. tai buvo nuošali vieta, miškas (priklausęs įtakingiausiems didikams − Sapiegoms). Dabar jų valdas primena apniokoti LDK etmono ir Vilniaus vaivados Kazimiero Jono Sapiegos lėšomis XVII a. pabaigoje − XVIII a. pirmoje pusėje pastatyti italų manierizmo stiliaus Sapiegų rūmai, kuriuos iš visų pusių supo parkas, o kiek tolėliau, į šiaurę − Trinitorių, arba Viešpaties Jėzaus bažnyčios ir keturių korpusų vienuolyno pastatų ansamblis. Bažnyčios rūsiuose buvo įrengtos kriptos Sapiegų giminei. Vidinėje bažnyčios sienoje 1744 m. buvo įmūrytas marmurinis brandaus rokoko stiliaus paminklas fundatoriaus sūnui LDK maršalkai Aleksandrui Povilui Sapiegai atminti. Šį meno kūrinį carinė valdžia 1864 m., rekonstruodama bažnyčią į cerkvę, sunaikino; jis žinomas tik iš litografijos.

Per 1794 m. sukilimą nukentėjusius rūmus Sapiegos pardavė Juozui ir Liudvikai Kosakovskiams. Jie juos suremontavo ir 1808 m. kartu su parku pardavė miestui. Caro pareigūnai rūmus rekonstravo, 1809 m. juose įsteigė laikiną karo ligoninę, kuriai Vilniaus miesto dūma tuo pat metu ir tuo pačiu generalgubernatoriaus nurodymu netoliese paskyrė plotą kapinėms. Tuo metu laidojo ir prie Trinitorių bažnyčios bei vienuolyno: to meto mirties metrikų knygose tos kapinės vadinamos vienuolių trinitorių kapinėmis. Jų atvaizdas yra 1770 m. Juozapo Perlio vario raižinyje. Už bažnyčios bei vienuolyno mūrų matyti gana nemaža kapinių teritorija, kurioje yra keli kryžiai ir dvi koplytėlės. Tai buvo katalikų parapinės kapinės, ir pagal to meto papročius kitų religinių konfesijų žmonių jose nelaidojo. O nuolat kariaujanti Rusija išlaikė nemažą kariuomenę, kurioje tarnavo įvairių tautybių ir tikėjimų žmonių. Rusijoje karių kapinės buvo įprastas reiškinys. Tačiau Vilniuje naujosios, karo ligoninei priklausiusios kapinės buvo pirmosios pasaulietinės kapinės. Jos vadinosi Ligoninės kapinėmis^[1].

1809 m. kapinėms paskirtas 3,93 ha plotas.

1844 m. gegužės 25 d. Vilniaus gubernijos valdybos nurodymu (ir birželio 22 d. aktu) Dūma pridėjo dar 2,18 ha miesto žemės. Ligoninės kapinės buvo ir tebėra už pagrindinių vartų į dabartines kapines, abiejose plokštėmis iškloto tako, vedančio memorialinio ansamblio link, pusėse. Jose laidojo katalikų, stačiatikių, protestantų tikybų karius, mirusius karo ligoninėje, ir jų šeimų narius. Atskiras plotas buvo paskirtas musulmonams. Kapinės buvo pavaldžios ligoninės komitetui, jas kontroliavo Vilniaus miesto valdyba. Iš to laikotarpio jokių antkapių neliko. Atrodo, šios kapinės niekada nebuvo aptvertos, nuo miško jas skyrė griovys, ir tai ne iš visų pusių. Kapines kirto vingiuotas takas, pagal kurį abiejose pusėse viena kryptimi buvo išdėstyti kapai. XIX a. šiose kapinėse nebuvo cerkvės, ir tai buvo gana retas reiškinys, atspindėjęs vietinės valdžios požiūrį į neturtingus atvykėlius. Iš Rusijos atvykę aukštesnių tarnybų pareigūnai ar kariškiai buvo laidojami Liepkalnio stačiatikių kapinėse ar kuriose kitose prestižinėse miesto kapinėse.

XIX a. pabaigoje Ligoninės kapinių plotas išsiplėtė, jose pradėjo laidoti ir vietinius rusus. Išliko nemažai XIX a. antrosios pusės vietinių meistrų gamybos antkapių su įrašais. Amžiaus pabaigoje iškilo cerkvės būtinybė. 1905 m. buvo pastatyta Šv. Vladimiro cerkvė, liepos 28 d. pašventinta ir perduota kazokų pulkui.

XIX a. pradžioje Vilniaus katalikų konsistorija ne kartą kreipėsi į Vilniaus gubernijos valdybą, prašydama paskirti atskirą plotą karių katalikų kapinėms. 1850 m. sausio 23 d. valdybos nurodymu Dūma Antakalnio karo ligoninei buvusiame Sapiegų miške paskyrė 2,06 ha miesto žemės. Tais pat metais birželio 12 d. buvo sudarytas kapinių planas, kurį vėliau patikslinus pasirodė, kad naujųjų kapinių plotas yra didesnis ir siekia 2,32 ha. Šios kapinės buvo perduotos Trinitorių vienuolynui, o 1864 m. jį uždarius, liko be priežiūros ir buvo apleistos. Matyt, tada joms ir prigijo Našlaičių kapinių pavadinimas. Čia laidojo ne tik katalikus karius, bet ir mirusius kalėjimuose, Šv. Jokūbo ligoninėje, miesto elgetas, neturtingus aplinkinių kaimų gyventojus, taip pat buvusius Trinitorių bažnyčios parapijiečius. 1903 m. dokumentuose rašoma, kad šios kapinės yra pasaulietinės, jose laidojama be jokios tvarkos ir priežiūros, kapai be paminklų, o daugelis ir be kryžių. Jos niekada nebuvo aptvertos. Šios kapinės yra šiaurės rytiniame dabartinių kapinių pakraštyje. 1945−1946 m. mūrijant tvorą į Antakalnio kapinių (tuomet jos buvo vadinamos Vilniaus karių kapinėmis) teritoriją pateko tik pavieniai kapai, o didesnė Našlaičių kapinių dalis liko už tvoros. Šiuo metu čia nebelaidojama^[1].

XIX a. pabaigoje dabartinėje teritorijoje įkurtos Trečiosios kapinės. Jos atiduotos Vilniaus įgulai (kartais vad. Įgulos kapinėmis), laidoti tik kariškiai. Pagal įgulos karinių dalinių skaičių kapinių plotas buvo suskirstytas į 9 dalis (kai kur aptvertas), skiriamas takų. Jos formaliai vadinamos Karių kapinėmis. Jomis disponavo karo vadovybės sudaryta administracija.

Karių kapinės neišliko. Vietoj jų XX a. viduryje įrengtas Antrojo pasaulinio karo dalyvių memorialinis ansamblis. Jį rengiant senieji kapai ardyti, žmonių palaikai užkasami bendrose duobėse ar grioviuose Našlaičių kapinių ar gretimose teritorijose.

Didžiausios Vilniaus kapinės tada vadintos Antakalnio (Vilniaus karių) kapinėmis.

Šių didelių kapinių teritorijoje įsteigtos ketvirtos kapinės. Prasidėjo karas, vėl iškilo karių kapinių būtinybė. Vilniaus gubernatorius pareikalavo, kad Vilniuje, kaip ir kituose miestuose, būtų įsteigtos ypatingos „broliškos“ kapinės, kuriose būtų laidojami Pirmajame pasauliniame kare žuvę Rusijos kariuomenės kariai. Pirmojo pasaulinio karo dalyvius Ligoninės kapinių šiaurinėje dalyje pradėta laidoti 1916 metais. Vilniaus vokiečių spaudoje šios kapinės pirmąkart paminėtos 1917 m. gegužės 12 d. laikraštyje „10-osios armijos laikraštyje“ (vok. Zeitung der 10 Armee). Vokiečių armijos kariai buvo palaidoti vienoje vietoje, šiaurės rytinėje dalyje; 1993 metais čia buvo surasti ir iškasti gulėję suštabeliuoti vienoje duobėje 22 betoniniai kryžiai. Vokiečių armijos užnugario inspekcija 1918 m. šiose kapinėse pastatė betoninį paminklą su įrašu vokiečių kalba: „Vokiečių ir rusų kariams. 1914−1915“. Tikriausiai tuo pat metu, kaip ir paminklas, buvo pastatytas ir obeliskas iš natūralių lauko akmenų su užrašu „Deutsche Helden“ (vok. Vokiečių didvyriai), atrodo, dabar esantis ne savo pirmykštėje vietoje. Netoli šio obelisko yra lietuvio Jono Germano, žuvusio 1915 m. birželio 9 d., antkapis ir nuskilęs paminklėlis^[1].

Į pietryčius nuo Pirmojo pasaulinio karo dalyvių kapavietės yra palaidoti 1919−1921 m. žuvę kovose ar mirę ligoninėse Lenkijos kariai. Tai tarsi atskira didelė kapavietė, įsteigta ir sutvarkyta po 1921 metų. Lenkų kariai, žuvę ar mirę po 1918 m. lapkričio 1 d., buvo palaidoti savo žūties vietose, taip pat ir įvairiose Vilniaus gatvėse. Vėliau jie buvo perkelti į Antakalnio ar kitas kapines ir palaidoti tam tikslui paskirtuose plotuose.

1933 m. į Antakalnio kapavietę palaidoti ekshumuoti lenkų kariai. Anot E. Malachovičiaus, šioje kapavietėje, po kukliais betoniniais kryželiais ilsisi ~1600 lenkų karių. Netoliese, į pietus, yra ~30 1932−1937 m. mirusių lenkų karių kapų.

Antakalnio kapinėse buvo ir karių, žuvusių 1940−1941 m., kapų. Kapinių inventorinėse knygose, sudarytose ~1962−1965 m., nurodytos ir lietuvių kareivių pavardės: Antanas Novikas, Jonas Karalius, Edvardas Grabauskas, Kazys Juodgalvis, Antanas Gataveckas, Jonas Žiovė. Buvo daugiau to meto lietuvių kapų.

1944−1945 m. laidoti Sovietinės armijos kariai: žuvusieji mūšio lauke − prie dabartinių vartų iš V. Grybo skersgatvio, į pietus nuo Pirmojo pasaulinio karo kareivių kapavietės, o mirusieji nuo žaizdų − vėliau įsteigto karo dalyvių memorialinio ansamblio teritorijoje, t. y. buv. senosiose Įgulos kapinėse.

2 ha memorialinio ansamblio teritorijoje yra ir buvusių okupuotos Lietuvos vadovų, garsenybių, kultūros darbuotojų kapų. Jie palaidoti šiaurinėje, taip pat terasomis kylančioje šlaito dalyje, tarp atraminių sienelių, prie kurių pritvirtinti Vilniaus „Dailės“ kombinate pagaminti bareljefiniai portretai.

Kapinėse yra nemažai žymių žmonių kapų. Nuošaliose vietose palaidoti rašytojai Kazys Inčiūra, Kostas Kubilinskas, tapytojas Justinas Vienožinskis, skulptorius Bronius Pundzius ir kiti. ~1972 m. netoli karių memorialinio ansamblio pradėjo formuotis žymių kultūros veikėjų − rašytojų, dailininkų, aktorių ir kitų memorialinis ansamblis. Pradžia buvo šioje kapinių dalyje 1964 m. palaidoto skulptoriaus Juozo Mikėno kapas. Šalia jo, žemumoje ir ant kalvelės, palaidoti Augustinas Gricius, Elena Čiudakova, Stasys Krasauskas, Ieva Simonaitytė, Paulius Širvys, Pranas Gudynas, Eduardas Balsys. 1995 m. iš užjūrio atvežti ir šioje kapavietėje palaidoti architekto Edmundo Algimanto Arbo palaikai.

1991 m. žiemą priešingoje kultūros veikėjų ir pagrindinio tako pusėje, šlaite, parinkta vieta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo kovų dalyviams, (Rasose nebuvo kur laidoti). Vietą Antakalnio kapinėse parinko sausio 13 d. žuvusio septyniolikmečio Igno Šimulionio tėvas. Čia palaidoti ir kiti 8 žuvusieji: Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vidas Maciulevičius, Apolinaras Juozas Povilaitis, Vytautas Vaitkus.

1991 m. gegužės 19 d. Šalčininkų užkardoje nužudytas pirmasis krašto apsaugos tarnautojas Gintaras Žagunis palaidotas šalia.

1991 m. rugpjūčio pradžioje čia palaidotos liepos 31 d. ankstyvą rytą vykusių Medininkų žudynių aukos: Algirdas Kazlauskas, Juozas Janonis, Antanas Musteikis, Stanislovas Orlavičius, Mindaugas Balavakas ir Algimantas Juozakas. Ričardas Rabavičius po kelių dienų mirė nuo žaizdų ligoninėje, palaidotas šalia savo kolegų.

1995 m. spalio 30 d. atidengtas memorialinis ansamblis (aut. Stanislovas Kuzma, Marius Šaliamoras, Juras Balkevičius). Jo centre „Pieta“, sukurta iš bronzos ir granito. L. Asanavičiūtės kapą žymi balto marmuro kryžius. Žuvusiųjų kapus dengia Afrikos juodo granito plokštės, kuriose įrašyti žuvusiųjų vardai ir gyvenimo datos.

2010 m. liepos 1 d. Prezidentų panteone palaidotas pirmasis Lietuvos prezidentas po Nepriklausomybės atkūrimo Algirdas Mykolas Brazauskas.

2015 m. įrengtas Lietuvos kariuomenės karių memorialas.^[2]

2018 m. surengtos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago valstybinės laidotuvės. 2020 m. ant kapo pastatytas atminimo paminklas.

• 
  Napoleono kariai
• 
  Senosios kapinės
• 
  Lenkų kariai
• 
  Pirmojo pasaulinio karo musulmonų kariai
• 
  Paminklas vokiečių ir rusų kariams
• 
  Konstantino Goljevskio koplyčia
• 
  Memorialas Sovietų kariams
• 
  Stasio Krasausko kapas
• 
  Birutės Almonaitytės-Eidukienės kapas

Vikiteka: Antakalnio kapinės – vaizdinė ir garsinė medžiaga