biografiniai ar istoriniai trumpi pasakojimai apie garsius asmenis ar įvykius, nebūtinai komiški.
trumpas, komiškas pasakojimas, turintis staigią, efektyvią, dažnai netikėtą pabaigą. Jis gali būti visiškai pramanytas, kur veiksmas gali vykti tiek realioje tiek istorinėje aplinkoje, tiek pramanytoje abstrakčioje.
Antrasis anekdotų variantas būdingas lietuvių, rusų, čekų, bulgarų kultūrai, tuo tarpu kitose Vakarų Europos kultūrose tokie anekdotai paprastai vadinami pokštais (angliškai jokes). Lietuvos kultūrai pirmojo tipo anekdotai mažai būdingi. Žinomas jų pavyzdys – trumpos komiškos istorijos apie mokslininkus ir kitus žinomus asmenis, kuriuos paskutiniame puslapyje nuo seno spausdina mokslo populiarinimo žurnalas „Mokslas ir gyvenimas“.
Anekdotai dažnai pasakojami apie žymias asmenybes, pašiepiami realūs jų charakteriai ar veiksmai bei suteikiami jiems nebūdingi neigiami bruožai. Daugelyje šalių egzistuoja anekdotai, pašiepiantys jų tautines mažumas bei kaimynines šalis ir tautas.
Anekdotams artimų siužetų esama beveik visuose pasakojamosios tautosakos žanruose. Dažnai anekdotas baigiamas tiesioginės kalbos replika.
Daugelis jų artimi mažiesiems literatūros žanrams (pvz., minklėms, nesusikalbėjimams). Jų tekstai paprastai įrėminami papildomais komentarais.
Lietuvoje populiarūs anekdotai su personažu Petriuku. Taip pat populiarus personažas – Kindziulis. šiuose anekdotuose visada yra frazė „Čia priėjo Kindziulis ir tarė…“, kuri efektingai užbaigia anekdotą.
Politinis anekdotas
Sovietų Sąjungoje buvo griežta spaudos cenzūra, persekiojami asmenys, kurių pasisakymai neįtikdavo valdžiai. Tokioje situacijoje klestėjo politinio anekdoto žanras. Pasakodamas anekdotą, pašiepiantį sovietų valdžią, asmuo pasijausdavo laisvesnis, be to, taip pademonstruodavo savo drąsą, kadangi buvo manoma, kad už politinį anekdotą persekiodavo specialiosios tarnybos.
