Tarptautinių santykių teorijoje anarchija – sąvoka, reiškianti jog valstybių tarpusavio sąveika yra nekontroliuojama, o pačios valstybės nepaklūsta jokiam aukštesniam valdymo organui. Skirtingai negu valstybių vidaus politikoje, tarptautinėje sistemoje nėra jokio suvereno, kuris galėtų priversti paklusti tarptautinei teisei, laikytis nustatytų normų, spręsti tarpusavio ginčus ar vykdyti kitas su valdymu susijusias funkcijas.

Vieni politikos mokslų atstovai naudoja sąvoką „anarchija“ norėdami pabrėžti chaotišką pasaulio pobūdį ar atkreipti dėmesį į jame egzistuojančią netvarką arba priešpriešą, tuo tarpu kiti tiesiog traktuoja anarchiją kaip tarptautinės sistemos santvarkos atspindį, kurio esminis bruožas yra nepriklausomos tarpusavyje konkuruojančios valstybės be jokios centralizuotos ir jas kontroliuojančios valdžios.

Anarchijos sąvoka yra pradinis išeities taškas realizmo, liberalizmo, neorealizmo ir neoliberalizmo tarptautinių santykių teorijose. Konstruktyvistai laikosi nuomonės, jog anarchija yra esminė tarptautinės sistemos sąlyga. Vienas iš įtakingiausių moderniųjų konstruktyvizmo mąstytojų, Alexander Wendt, dažnai yra cituojamas kaip frazės „Anarchija yra tai, ką valstybės iš jos sukuria“ autorius.^[1] Ši mintis reiškia tai, jog anarchija tarptautiniuose santykiuose nėra duotybė (kaip kad galvoja daugumos kitų šios disciplinos srovių teoretikai), ir ji veikiau turėtų būti traktuojama kaip sistemoje veikiančių valstybių sukurtas socialinis konstruktas.

Žodis „anarchija“ pažodžiui reiškia „be vado“. Žodyje suduriamas graikiškas priešdėlis „an-“, kuris reiškia „be“, su indoeuropietiška šaknimi „arkh“, kuri reiškia „pradėti“ arba „imtis vadovauti“. Šis žodis yra perimtas iš senovės graikų kalbos (ἀναρχία-anarchia) ir reiškia „vado nebuvimas“. Bendrine prasme, anarchija pamažu tapo sąvoka, apibūdinančia tiek valdovo nebuvimą, tiek netvarką, kuri atsiranda dėl suvereno neegzistavimo.^[2] Lietuvių kalbos žodynas anarchiją apibrėžia kaip „visuomenės padėtį, kai nėra organizuotos valdžios, įstatymų, privalomų elgesio normų“.^[3]

Nors trys pagrindinės klasikinės tarptautinių santykių teorijos ir jų neo-atmainos (realizmas, neorealizmas, liberalizmas, neoliberalizmas ir konstruktyvizmas) sutaria, jog tarptautinė pasaulio sistema yra anarchiška, tačiau jos skiriasi savo aiškinimais ką valstybės daro arba turėtų daryti, norint išspręsti šią problemą.

Realistinė tarptautinių santykių teorija teigia, jog valstybės yra pagrindiniai galios žaidėjai tarptautinėje politikoje. Realistai, reaguodami į anarchišką pasaulio santvarką, veikia remdamiesi „savipagalbos“ principu. Jie tiki, jog siekiant saugumo galima pasikliauti tik savimi.^[4] Realistai mano, kad anarchiškoje sistemoje valstybių elgesys iš esmės yra motyvuotas siekio išlikti, kurį jos interpretuoja besiremdamos santykiniais paskaičiavimais. Tai reiškia, jog padidėjęs vienos valstybės saugumas automatiškai veda prie kitos valstybės saugumo sumažėjimo. Todėl visos valstybės yra priverstos nuolat turėti omenyje, kad jų konkurentai gali turėti daugiau galios. Be to, kiti gali bandyti įgauti daugiau galios, tad valstybės yra verčiamos imtis identiškų galios didinimo veiksmų, kas veda prie konkurencijos ir balansavimo tarptautinėje sistemoje.^[4]

Pagal klasikinį realistų mąstytoją Nikolą Makiavelį, galios troškimas yra užprogramuotas netobuloje žmonijos prigimtyje, kuri pasireiškia ir politiniame gyvenime. Tai verčia valstybes beatodairiškai siekti didinti savo pajėgumus. Kitas tradicinis realistų mąstytojas, Hansas Morgentau, teigia, jog „tarptautinė politika yra kova dėl galios“. Jis taip pat priduria, jog „kova dėl galios yra universali tiek laike, tiek erdvėje.^[5]

Realistinio aiškinimo epicentre yra įsitikinimas, jog galia gali būti apibrėžta karinėmis sąvokomis. Realizmas teigia, jog didesnė karinė galia padeda valstybėms įgyvendinti savo galutinius tikslus, nesvarbu, kokie jie bebūtų (hegemonija – puolamojo realizmo, o galios balansas – gynybinio realizmo atstovams). Savo 1988 m. straipsnyje „Anarchija ir bendradarbiavimo ribos“ Joseph Greico rašė, jog „realistams tarptautinė anarchija sukuria konkurenciją ir konfliktus tarp valstybių bei kliudo joms bendradarbiauti, netgi kai jas sieja bendri interesai“.^[6] Todėl realistai nemato jokios prasmės tikėjime, jog valstybės kada nors galės pasitikėti viena kita. Tad jos privalo kliautis tik savimi (savipagalbos principu) anarchiškoje tarptautinių santykių sistemoje. Valstybė, siekianti užsitikrinti savo pačios saugumą, automatiškai kels grėsmę kitų valstybių saugumui. Šis užburtas nesaugumo ratas dar yra žinomas kaip „saugumo dilema“.^[4]

Dėl anarchijos atsirandantis savipagalbos principas taip pat yra ir struktūrinio realizmo bei neorealizmo pagrindas. Neorealistai dažnai yra vadinami struktūralistais, nes jie tiki, jog didžioji dauguma svarbių įvykių tarptautinėje politikoje gali būti paaiškinti per tarptautinės sistemos struktūros ir jos esminio bruožo – anarchijos – prizmę. Jeigu klasikiniai realistai, tokie kaip Makiavelis ir Morgentau, galios politiką kildino daugiausiai iš žmonijos prigimties, tai neorealistai ypatingai pabrėžia anarchijos elementą.^[4]

Šią idėją pirmasis išpopuliarino Kenetas Waltzas savo neorealistiniame veikale „Žmogus, valstybė ir karas“, o vėliau išplėtė savo knygoje „Tarptautinių santykių teorija“. Waltzas teigia, jog aukštesnio valdymo organo už valstybes nebuvimas tarptautinėje sistemoje reiškia, kad valstybės gali pasikliauti tik savimi siekdamos išlikti, kas reikalauja paranojiško atsargumo ir nuolatinio pasirengimo kariauti. Knygoje „Žmogus, valstybė ir karas“ Waltzas aprašo anarchiją kaip sąlygą galimybei kilti karui arba kaip „nebūtinąją“ karo priežastį.^[7] Jis teigia, jog „karai kyla todėl, kad nėra nieko, kas galėtų tam užkirsti kelią“.^[7] Panašią argumentaciją pasitelkia ir amerikiečių mokslininkas Džonas Hercas, kuris teigia, jog tarptautinė anarchija užtikrina kovos dėl galios svarbą „netgi nesant agresyvumo ar panašių ženklų“. Dž. Hercas akcentuoja, jog valstybių interesai ir veiksmai yra nulemti pačios anarchiškos tarptautinės sistemos struktūros.^[8]

Tiek realizmas, tiek liberalizmas pripažįsta, jog tarptautinė sistema yra anarchiška ir kad savų interesų siekiančios valstybės yra abiejų teorijų atskaitos taškas. Tačiau skirtingai negu realizmas, liberaliosios teorijos teigia, jog tarptautinės institucijos yra pajėgios sušvelninti anarchijos sukeliamus padarinius tarpvalstybiniam bendradarbiavimui.^[9] Šioje vietoje abi teorijos ir skiriasi.

Nors liberali teorija ir pripažįsta, jog tarptautinė sistema yra anarchiška, tačiau kartu yra teigiama, kad šią anarchiją yra įmanoma kontroliuoti įvairiais būdais, tarp kurių patys svarbiausi yra liberali demokratizacija, liberali ekonominė tarpusavio priklausomybė ir liberalusis institucionalizmas.^[10] Pagrindinis liberalus tikslas yra pasaulis su absoliučia tarpusavio priklausomybe. Liberali teorija tvirtina, jog laisvos prekybos egzistavimas bei plėtra sumažina konfliktų tikimybę, nes „ekonomiškai viena nuo kitos priklausančios valstybės yra nelinkusios įsitraukti į karinio pobūdžio ginčus, nes jos bijo, kad konfliktas pakenks prekybai ir užsienio investicijoms, kas savaime reiškia kaštus oponentams“.^[11] Liberalai teigia, jog valstybė neturi intereso kariauti su kitomis valstybėmis, kuriose jos privatūs ekonominiai veikėjai aktyviai dalyvauja prekių ir kapitalo rinkoje.^[12]

Todėl liberalai turi viltį, jog pasaulyje gali įsivyrauti taika, netgi ir anarchinėmis tarptautinės sistemos sąlygomis. Taip atsitiktų, jeigu valstybės ieškotų bendrų sąlyčio taškų bei kurtų aljansus ir institucijas, skirtas prižiūrėti pasaulio galias. Realistai yra linkę tikėti, jog galia yra įgaunama per karą arba grasinimą kariniais veiksmais. Jie teigia, kad dėl šios galios maksimizavimo sistemos, toks dalykas kaip tvirti aljansai arba taika tiesiog neegzistuoja. Liberalai, priešingai, suteikia daugiau galios bendroms institucijoms negu valstybėms. Jie taip pat yra įsitikinę, jog valstybės turi savo individualius bruožus, kas leidžia daryti prielaidą, kad yra įmanomi tvirti aljansai, jeigu jie yra paremti bendrais įsitikinimais ir vertybėmis. Vietoje to, kad koncentruotųsi vien tik į valstybių išlikimą karine prasme, liberalai yra įsitikinę, jog bendros idėjos gali privesti valstybės prie tarpusavio priklausomybės. Tai savaime padarytų sąjungininkus nebekeliančiais grėsmės valstybės suverenumui. Liberalizmas pabrėžia, jog tikroji valstybių galia atsiranda iš bendrai turimų įsitikinimų, tokių kaip religija, kalba, ekonomika ir politinė sistema, kas veda valstybes į aljansų formavimą ir tarpusavio priklausomybę.

Šias idėjas taikliai apibendrino Normanas Angellis, klasikinis liberalas iš Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos, kuris teigė, jog „mes negalime užtikrinti dabartinės sistemos stabilumo per politinę ar karinę persvarą, turimą mūsų tautos ar aljanso, kai mūsų valia yra primetama varžovui“.^[13]

Neoliberalizmas, kaip liberalizmo politinės ideologijos įgyvendinimo procesas, siekia paneigti neorealistų tvirtinimus, jog tarptautinės institucijos yra nepajėgios „sušvelninti anarchijos sukeliamus padarinius tarpvalstybiniam bendradarbiavimui“. Neoliberalizmas argumentuoja, jog net ir anarchiškoje valstybių sistemoje gali atsirasti bendradarbiavimas socialinių normų, režimų ir institucijų kūrimo dėka. Neoliberali mąstymo srovė tvirtina, jog anarchiško tarptautinės valstybių sistemos pobūdžio svarba ir įtaka yra pervertinti, o tautinės valstybės yra, arba bent jau turėtų būti, pirmiausiai suinteresuotos absoliučiu naudos siekimu, o ne santykiniu naudos siekiu lyginant su kitomis tautinėmis valstybėmis.

Pavyzdžiui, realistai ir neorealistai daro prielaidą, jog saugumas yra konkurencinga ir santykinė sąvoka, pagal kurią bet kurios valstybės saugumo padidėjimas reiškia kitos valstybės saugumo sumažėjimą. Tačiau neoliberalai aiškina, jog valstybės turėtų pripažinti, kad saugumas gali būti kooperacinis arba kolektyvinis, kai valstybės gali padidinti savo saugumą nesumažindamos kitų valstybių saugumo, arba pripažinti, jog kitų valstybių saugumas iš principo gali būti naudingas ir likusioms valstybėms. Taigi nors tiek neoliberalai, tiek neorealistai laiko valstybę ir jos interesus esminiu analizės objektu, neoliberalų argumentai koncentruojasi į tai, ką jie laiko neorealistų nesugebėjimu tinkamai įvertinti „kolektyvinio elgesio įvairovės, kuri yra įmanoma ... decentralizuotos sistemos rėmuose“.

Nors anarchijos sąvoka yra realizmo, liberalizmo, neorealizmo ir neoliberalizmo tarptautinių santykių teorijų pagrindas, tačiau kontruktyvizmo teorija nesutinka, jog anarchija yra esminė tarptautinės sistemos savybė. Vienas iš įtakingiausių moderniųjų konstruktyvizmo mąstytojų, Alexander Wendt, dažnai yra cituojamas kaip frazės „Anarchija yra tai, ką valstybės iš jos sukuria“ autorius.^[1] Ši mintis reiškia tai, jog anarchija tarptautiniuose santykiuose nėra duotybė (kaip kad galvoja daugumos kitų šios disciplinos srovių teoretikai), ir ji veikiau turėtų būti traktuojama kaip sistemoje veikiančių valstybių sukurtas socialinis konstruktas. Priešingai neorealizmo ir neoliberalizmo prielaidoms, esminė konstruktyvistinio mąstymo idėja yra ta, jog daug pagrindinių tarptautinių santykių dalykų yra sukonstruoti socialiai (jiems formą suteikia nuolatinis socialinės praktikos arba tarpusavio sąveikos procesas), jie nėra duotybė. Wendt nurodo du pagrindinius konstruktyvizmo teiginius:

• Žmonijos bendravimo struktūros visų pirma yra nulemtos bendrų idėjų, o ne materialinių veiksnių
• Sąmoningų veikėjų tapatybė ir interesai yra konstruojami šių bendrų idėjų, jie neatsiranda tiesiog organiškai^[14]

Be to, remdamasis sociologo Anthony Giddenso idėjomis, Wendtas teigia, jog veikėjai (šiuo atveju valstybės) gali daryti įtaką tam tikros struktūros (šiuo atveju anarchijos) turiniui bei veiksniams per savo pačių elgesį. Konstruktyvizmo formavimosi periodas 1980-aisiais prasidėjo tada, kai neorealizmas buvo dominuojanti tarptautinių santykių teorijos srovė. Todėl didelė dalis pradinio konstruktyvizmo indėlio į teorinius ginčus buvo sukoncentruota į tam tikrų pagrindinių neorealistinių prielaidų kritiką. Pavyzdžiui, neorealistai teigia, jog anarchija verčia valstybes elgtis tam tikru būdu, tuo tarpu konstruktyvizmas kritikuoja šią prielaidą aiškindamas, jog neorealistų struktūrai suteikiamas išskirtinis vaidmuo yra neteisingas, nes anarchijos požymiai nėra duotybė, o „socialinės praktikos“ kuriamas konstruktas.

Konstruktyvistai, ypač Wendtas, tvirtina, jog neorealistinė „struktūra“ iš esmės negali prognozuoti „ar dvi valstybės bus draugiškos ar priešiškos, ar pripažins viena kitos suverenumą, ar turės dinastinio pobūdžio ryšių, ar bus revizionistinės ar status quo galios ir t. t.“^[1] Wendtas išplečia šią kertinę konstruktyvizmo idėją teigdamas, jog anarchija pati savaime nėra savipagalbos sistema, o tai, kaip valstybės reaguoja į anarchiją, priklauso nuo to, kaip jos ją supranta. Kaip argumentuoja Wendtas, jeigu valstybės gali pripažinti, jog saugumas gali būti kooperacinis arba kolektyvinis (kai valstybės gali didinti savo saugumą nemažindamos kitų valstybių saugumo, arba kai kitų valstybių saugumas iš esmės gali būti likusioms valstybėms), anarchija visiškai neves į savipagalbą.

Todėl konstruktyvistai teigia, jog per savo pačių praktiką valstybės gali arba palaikyti šią anarchišką kultūrą, arba siekti ją pakeisti. Taip jos gali arba įtvirtinti, arba kvestionuoti pačios tarptautinės sistemos normatyvinius pagrindus. Konstruktyvistams netgi yra įmanoma, jog kokiu nors vis dar nežinomu situacijos traktavimo būdu yra galimas sistemos pasikeitimas, įvyksiantis žmonijai keičiant savo supratimą apie tai, kas karas ar socialiai priimtinos reagavimo į skirtingas problemas formos.

Konstruktyvistinė mintis yra apibendrinta šia ištrauka iš įtakingo Wendto teksto „Anarchija yra tai, ką valstybės iš jos sukuria“: „Aš teigiu, jog savipagalba ir galios politika nei logiškai, nei tiesiogiai iš anarchijos neseka. Tai, kad mes šiandien esame savipagalbos pasaulyje, yra proceso, o ne struktūros pasekmė. Nėra jokios „logiškos“ anarchijos, išskyrus tą praktiką, kuri sukuria ir palaiko vienokią tapatybių ir interesų struktūrą vietoje kitos. Struktūra neegzistuoja ir neturi priežastinių veiksnių, išskyrus tuos, kurie kyla iš proceso. Savipagalba ir galios politika yra anarchijos institucijos, o ne jos esminės savybės. Anarchija yra tai, ką valstybės iš jos sukuria“.^[1]