Alionių miškai priklauso Ukmergės miškų urėdijosGiedraičių (686 ha) ir Glitiškių (3l61 ha) girininkijoms. Sudaro Alionių, Glitiškių, Kalvos, Pulimo, Staniškių ir Vičiūnų miškai. Plotas 3847 ha, mišku apaugę 2608 ha. Valstybinės reikšmės miškų plotas 3089 ha. Miškuose yra dalis (935 ha) Alionių pelkės. Alionių miškų pietiniu pakraščiu teka Musė ir jos intakas Lebeda. Paviršius – lyguma.
Augavietės derlingos ir labai derlingos užmirkusios, pelkinės nederlingos ir derlingos. 35 % miškų yra ekosistemų apsaugos ir rekreaciniai, 12 % apsauginiai ir 53 % ūkiniai. Kultūrinės kilmės medynų 5 %. Beržynų 26 %, eglynų 29 %, pušynų 17 %, juodalksnynų 16 %, drebulynų 4 %, ąžuolynų 2 %, uosynų 4 %, baltalksnynų ir liepynų po 1 %. Jaunuolynai sudaro 20 %, pusamžiai medynai 29 %, pribrestantys 22 %, brandūs 29 %,. Medynų vidutinis amžius 58 m., bonitetas 11,2, skalsumas 0,75, tūris 202 m³/ha. Kasmet priauga 5,3 m²/ha medienos.
Istorija
Glintiškių girininkijoje yra gamtos paminklas – ąžuolas, kurio amžius apie 300 m., aukštis 28 m, skersmuo 220 cm. 1944–1950 m. Alionių miškuose veikė Lietuvos partizanų Didžiosios Kovos apygardos Plieno rinktinės būriai.[1]