Alfonsas Andriukaitis (g. 1905 m. gegužės 22 d., Murava – 1981 m. lapkričio mėn.^[1]) – Lietuvos antisovietinės rezistencijos dalyvis ir maisto chemikas, pedagogas, vienas pasirašiusiųjų 45 pabaltijiečių memorandumą.

Baigė Vytauto Didžiojo Universiteto Chemijos fakultetą, kur įgijo maisto chemiko specialybę. Iki pirmosios sovietinės okupacijos dirbo chemijos ir matematikos mokytoju IV Kauno vidurinėje mokykloje. 1941 m. birželio 14 d. su sergančia žmona ir trimis mažamečiais vaikais^[2] buvo ištremtas į Sibirą, kur ir gimė jų su žmona jaunesnieji du vaikai (tarp jų – Vytenis Andriukaitis). Grįžęs iš tremties persikėlė į Kauną, kur dirbo „Inkaro“ gumos dirbinių kombinato laboratorijoje.

Anot sūnaus Vytenio Andriukaičio, A. Andriukaitis gyvendamas jau Nacių Vokietijos užimtoje Klaipėdoje įsijungė į antinacistinę veiklą ir 1939 metais Lietuvos saugumo kartu su dar trimis vyrais buvo užverbuotas įvykdyti pasikėsinimą prieš Hitlerį, kuris nepavyko.^[3]

Savo prisiminimus apie tremtį užrašė knygoje „Bausmė be nusikaltimo“, kuri 1977 m. buvo išleista pogrindyje prisistatant tikru vardu ir pavarde, o 2012 m. pavadinimu „Lietuviškas imunitetas. Bausmė be nusikaltimo“ perleista Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos sūnaus Vytenio iniciatyva. 1979 m. rugpjūčio 23 d. pasirašė 45 pabaltijiečių memorandumą, kuriuo išreiškė protestą prieš Ribentropo-Molotovo paktą. Buvo persekiojamas KGB, tačiau iki mirties nenustojo užsiimti disidentine veikla. Dar 1981 m. vasario 14 d. pasirašė pareiškimą Lietuvos TSR sveikatos apsaugos ministrui ir prokurorui, kuriame smerkė kito memorandumo signataro Petro Cidziko persekiojimą.

Mirė Kaune 1981 m.

Šis straipsnis apie Lietuvos asmenybę yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.