Gimė pamokslininko šeimoje; iš 7 sūnų buvo penktasis. Jo tėvai – Jokūbas Baumgartenas ir Rosina Elžbieta – mirė anksti. Tuo metu jis mokėsi pas Martiną Georgą Christgauną (vok.Martin Georg Christgau). Susidomėjo lotynų k. poezija.
1730 m. įstojo į Halės universitetą, susidomėjo K. Volfo filosofija ir tapo jos šalininku. 1735 m. baigė studijas, magistras.
A. G. Baumgartenas parašė traktatų, skirtų bendrajai filosofijai, logikos, etikos ir estetikos šakoms. Daugelis filosofo veikalų buvo parašyti lotynų kalba, todėl tik Baumgarteno studento G. F. Meierio[1], kuris 1748 m., besiremdamas savo mokytojo paskaitų konspektais, vokiečių kalba išleido traktatą „Visų laisvųjų menų pamatai“ (vok. „Anfangsgriünde aller schönen Wissenschaften“), filosofo idėjos pradėjo populiarėti.
Filosofas atskyrė loginį, racionalų mąstymą, nuo jausminio supratimo. Tai būdinga dažnam XVIII a. filosofui. Taip pat A. G. Baumgartenas įdėjo didelį įnašą į filosofinės terminologijos plėtrą. Terminams „subjektyvus“, „objektyvus“, „savaime“, „sau“ jis suteikė platesnę reikšmę ir dažnai šie nuopelnai klaidingai priskiriami vėlesniam vokiečių filosofui I. Kantui.
Filosofas susiejo estetiką ir logiką, juos sujungdamas į bendrą mokslą, kurį pavadino epistemologija (gnoseologija), arba pažinimo teorija. Tačiau, anot jo, estetika ir logika korealiuoja, bet nėra tokio paties dydžio, svarbumo.
Estetika
Atskira filosofijos mokslo disciplina, estetika tapo vokiečių filosofo Aleksandro Gotliebo Baumgarteno dėka.
1735 m. filosofas pavartojo dabartinę termino „estetika“ reikšmę vokiškos filosofijos etape, vėliau, apie 1750 ir 1758 metus išleidęs ir šiuo terminu pavadintą dvitomį veikalą „Estetika“ (Aesthetica). Terminas „estetika“ sudarytas iš Baumgarteno iškeltos vokiškosios formos „Æsthetik“ (tariama – Ästhetik), remiantis graikiškuoju αἰσθητικός (aisthetikos), kuris kildinamas iš αἰσθάνομαι (aisthanomai, reiškiančio „Aš matau, jaučiu“).
Remiantis Baumgartenu, estetika visų pirma yra mokslas. Mokslas, kuris gilinasi į jausminį puikumo suvokimą. Aukščiausia estetinio suvokimo vertybė yra grožio idealas arba puikumas, kur tradicinė triada – tiesa, gėris ir grožis, estetinio suvokimo požiūriu atitinka pažinimo, dorovingumo ir meno funkcijas. Pagal filosofą, estetika nagrinėja bendrą grožio paskirtį ir jo raiškos formas menuose, gamtoje, taip pat grožio poveikį asmeniui.
Filosofas, aiškindamas termino reikšmę, siekė atskleisti grožio koncepciją, kaip atsirandančią iš jausmų ir kaip tobulumo siekimo rezultatą. Baumgarteno požiūris į estetinį grožio fenomeną turėjo ypatingą reikšmę tolesniam vokiečių klasikinės estetikos požiūrio formavimuisi. Dėl vienos šių priežasčių, daugelis dabartinių filosofų teigia, kad realioji termino reikšmė priklauso Imanueliui Kantui, 1790 m. parašiusiam veikalą „Sprendimo galios kritika“ (vok.Kritik der Urteilskraft).
Estetikos objektas
A. G. Baumgartenas, nagrinėdamas estetikos terminą, sutelkė dėmesį į grožio objekto atsiradimo, kaip pažinimo, sąlygą. Jis teigė, kas estetika galioja ir laisviesiems menams, ir yra pritaikoma kasdieniame gyvenime. Būtent todėl klasikinis A. G. Baumgarteno estetikos mokslo objektas yra dvilypus, nes apima dviejų skirtingų reiškinių grupes: estetinių, susijusių su grožio, skonio kategorijomis bei jusliniu vertybiniu ir estetiniu žmogaus požiūriu į aplinkos reiškinius; bendrosios meno teorijos, gvildenančios pamatines meno būties, meno pasaulio sandaros, meninės kūrybos subjekto ir veiklos problemas.
Bibliografija
1735 m. – „Filosofiniai apmąstymai kai kuriais poetinį kūrinį liečiančiais klausimais“ (Disputationes de nonnullis ad poema pertinentibus). Šiame veikale pirmą kartą iškelta estetikos, kaip atskiros filosofinės disciplinos, idėja;
1739 m. (1779 m. 7–asis leidimas) – „Metafizika“ (Metaphysica). Dėstydamas metafizikos kursą, I. Kantas naudojo kaip savo paties tekstą;
1750–1758 m. „Estetika“ (Aesthetica);
1751 m. (1763 m. 2–asis leidimas) – „Filosofinė etika“ (Ethica philosophica);
1760 m. – „Praktinės filosofijos pradmenys“ (Initia philosophiae practicae primae);
Po A. G. Baumgarteno mirties jo mokiniai 1770 m. išleido „Bendrąją filosofiją“ (Philosophic Generalis), o 1765 m. Jus Naturae. Šie veikalai buvo parašyti ranka.
