Albertas Kviesis (latv. Alberts Kviesis, 1881 m. gruodžio 22 d. Tervetė, dab. Duobelės rajonas – 1944 m. rugpjūčio 9 d. Ryga, Latvija) – latvių teisininkas, advokatas, Latvijos valstybės veikėjas, trečiasis Latvijos prezidentas.
Biografija
Alberts Kviesis gimė Tervetės valsčiuje. Pradinį išsilavinimą įgijo iš tėvų ir įstojo į Jelgavos gimnaziją. 1902–1907 m. studijavo ir baigė teisę Tartu universitete. Po studijų jis dirbo teisininku Jelgavoje.
Nuo 1917 m. priklausė Latvijos valstiečių sąjungai. Tautos tarybos, kuri 1918 m. lapkričio 18 d. paskelbė Latvijos nepriklausomybę, narys. 1920–1930 m. Steigiamojo Susirinkimo, Saeimo deputatas; nuo 1926 m. Saeimo pirmininko pavaduotojas. 1920–1921 m. ir 1923–1930 m. Teismo rūmų pirmininkas. 1921–1923 m. vidaus reikalų ministras. 1930–1936 m. Latvijos prezidentas. Nedalyvavo K. Ulmaniui 1934 m. rengiant valstybės perversmą, bet vėliau įstatymais įteisino autoritarinį režimą, kai 1936 m. kovo 19 d. išleido įsakymą, pagal kurį Ulmanis nekonstituciškai taps prezidentu, kai baigsis Kviesio kadencija. Balandžio 11 d. jis paliko postą ir toliau vertėsi teise.
Sovietams užėmus Latviją 1940 m. jam buvo uždrausta verstis teise ir buvo paskirtas namų areštas. A. Kviesis išvengė masinės deportacijos 1941 m. birželį pasislėpęs eigulio name. Vokiečių okupacijos metais vertėsi teise, kolaboravo. Per Antrąjį pasaulinį karą 1943–1944 m. buvo vadinamosios latvių savivaldos teisingumo generalinis direktorius.[2] Bet ta savivalda buvo visiškai pavaldi vokiečiams.
1944 m. rugpjūtį jis įlipo į vokiečių laivą, kad paliktų Latviją su atsitraukiančia vokiečių armija, bet mirė nuo širdies smūgio dar laivui esant uoste. Jis palaidotas Miško kapinėse Rygoje.
Šaltiniai
.svg){kind=small}