Afganistano Demokratinė Respublika (pušt. د افغانستان ډموکراتيک جمهوريت, pers.جمهوری دمکراتیک افغانستان) – Afganistano valstybė, kurią visą jos gyvavimo laiką valdė Afganistano liaudies demokratinė partija (ALDP).
ALDP atėjo į valdžią per Afganistano revoliuciją, per kurią buvo nuverstas autokrato Muhamedo Daudo Chano režimas. 1978 m. balandžio 30 d. valstybės ir vyriausybės vadovu jį pakeitė Nur Muhamedas Tarakis.[1] Tarakis ir Afganistano revoliucijos organizatorius Hafizula Aminas savo valdymo metu įgyvendino keletą ginčytinų reformų, tokių kaip žemės ir santuokų reformas bei priverstinę deislamizacijos politiką ir socializmo skatinimą.[2] Aminas taip pat prisidėjo prie Chano pradėtų reformų, pavyzdžiui, visuotinį švietimą ir lygias moterų teises.[3] Netrukus po to, kai atėjo į valdžią, prasidėjo kova dėl valdžios tarp „Chalk“ frakcijos, kuriai vadovavo Tarakis ir Aminas, ir Parčam frakcijos, kuriai vadovavo Babrakas Karmalis. Pergalę iškovojo „Chalk“ frakcija, o didžioji dalis Parčam frakcijos narių vėliau buvo išvalyti iš ALDP, o žymiausi Parčam lyderiai buvo ištremti į Rytų bloką ir Sovietų Sąjungą. 1987 m. šalis buvo pervadinta į Afganistano Respubliką.
Švietimas
Komunistų valdymo laikotarpiu ALDP vyriausybė pertvarkė švietimo sistemą: buvo pabrėžiamas abiejų lyčių švietimas, pradėtos vykdyti plačios raštingumo programos.[4]1988 m. moterys sudarė 40 proc. gydytojų ir 60 proc. dėstytojų Kabulo universitete, 440 000 moterų mokėsi įvairiose švietimo įstaigose ir dar 80 000 moterų dalyvavo raštingumo programose.[5] Be masinių moterų ir vyrų raštingumo didinimo kampanijų, ALDP darbotvarkėje buvo numatyta: plataus masto žemės reformos programa, nuotakos kainos panaikinimas ir santuokinio amžiaus padidinimas iki 16 metų mergaitėms ir iki 18 metų berniukams.[6]
Tačiau genčių vadai vidiniuose regionuose privalomą švietimą, ypač moterims, laikė prieštaraujančiu tradicijoms, antireliginiu ir metančiu iššūkį vyrų autoritetui.[6] Dėl to padažnėjo vakarietiškais drabužiais vilkinčių moterų šaudymų, ALDP reformatorių žudymų kaimo vietovėse ir bendro socialinių darbuotojų moterų persekiojimo atvejų.[6] Nepaisant to, kad padėtis pagerėjo, didelė dalis gyventojų išliko neraštingi.[7] Nuo sovietų intervencijos 1979 m. vienas po kito vykę karai iš esmės sunaikino šalies švietimo sistemą.[7] Dauguma mokytojų per karus pabėgo į kaimynines šalis.[7]
Išnašos
↑Mark Urban (1990). War in Afghanistan: Second Edition. Palgrave Macmillan. p. 10. ISBN978-0-312-04255-4.