Kompiuterinis aerodinaminis modelis. Aerodinamika – mokslas apie oro (dujų) judėjimą, mechaninę ir šiluminę oro (dujų) ir jame judančių kietųjų kūnų sąveiką bei šiuos kūnus veikiančias aerodinamines jėgas. Laikoma aeromechanikos atšaka .[ 1]
Aerodinamika kaip mokslas sparčiausiai vystėsi XX a. pradžioje atsiradus aviacijai ir išplėtojus teorinę hidrodinamiką , kurios dalis yra teorinė aerodinamika. Iki tol vyravo teorinė aerodinamika. Teorinius aerodinamikos pagrindus sukūrė Leonardas Oileris , Žozefas Lui Lagranžas , Džordžas Gabrielis Stoksas .[ 1] Izaokas Niutonas aprašė oro pasipriešinimo teoriją ir dėl to laikomas vienu pirmųjų aerodinamikų.[ 2] Danielio Bernulio 1738 m. parašyta Hydrodynamica , kurioje jis išvedė fundamentalų santykį tarp slėgio, tankio ir srovės greičio ir išvedė idealiojo skysčio stacionariojo judėjimo pagrindinę lygtį (Bernulio dėsnį ).[ 3] Leonardas Oileris išleido bendresnes Oilerio lygtis , kurias galima pritaikyti ir suspaustoms, ir nesuspaustoms dujoms. XIX a. pr. Oilerio lygties pagrindu, įvedus klampumo sąvoką, išvestos Navjė ir Stokso lygtys .[ 4] [ 5]
Lietuvoje yra išleistų vadovėlių apie termodinamiką – „Sraigtasparnio aerodinamika“ (sudarė Vytautas Radavičius ), „Vėdinimo aerodinamika“ (sudarė Vytautas Rutkauskas ), „Aerodinamika ir skrydžių dinamika“ (2000 m., sudarė Pranas Akulavičius ir Algimantas Skurdenis ).
