Adolfas Karaška (1911 m. balandžio 12 d. Būdviečiuose, Pajevonio valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje – 2000 m. rugpjūčio 22 d. Vilniuje) – vargonininkas, chorvedys, pedagogas.

Tėvas Jonas Karaška turėjo gražų baritono balsą, išmoko griežti fisharmonija. Adolfas lankė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją, pas Praną Pesį Marijampolėje ir pas Juozą Gudavičių Paįstryje pramoko vargonuoti.

1929 – 1933 m. vargonininkavo Pajevonyje ir Kybartuose, turėjo subūręs bažnytinius chorus, vadovavo Kybartų pradžios mokyklos vaikų chorui.

1933–1941 m. Kauno konservatorijoje pas Juozą Naujalį ir Nikodemą Martinonį studijavo vargonavimą, o kitas disciplinas dėstė Jonas Žukas, Jurgis Karnavičius, Vladas Jakubėnas, Julius Štarka, Aleksandras Kačanauskas ir kiti pedagogai. Studijų metais vargonininkavo Įgulos bažnyčioje, prižiūrėjo, derino ir remontavo Kauno miesto bažnyčių vargonus.

1940 – 1950 m. Kėdainių 1-ojoje (iš pradžių ir 2-ojoje) gimnazijoje dėstė muziką, vadovavo žemesniųjų ir aukštesniųjų klasių berniukų chorams, skudučių ir styginių ansambliams, kultūros namų mišriajam chorui. Gimnazijos chorą parengė 1946 m. respublikinei dainų šventei, o kultūros namų chorą – 1950 m. respublikinei dainų šventei. Su savo vadovaujamais kolektyvais rengė koncertus, dirigavo Kėdainių rajono dainų šventėse.

Mykolo Karkos pakviestas, 1950–1969 m. Panevėžio muzikos mokykloje dėstė choro dirigavimą ir teorines disciplinas, 1950–1952 m. ten vadovavo moksleivių mišriajam chorui, buvo choro dirigavimo skyriaus vedėjas, konsultavo meno mėgėjų kolektyvus. Išėjęs į pensiją, derino ir remontavo instrumentus.

Persikėlęs į Vilnių, nuo 1973 m. dirbo instrumentų derintoju Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, Lietuvos valstybiniame operos ir baleto teatre, vėliau – Karoliniškių vaikų muzikos mokykloje.

Nuo 1930 m. iki savo mirties suremontavo kelis šimtus vargonų, fortepijonų ir akordeonų. Jo sukonstruotų ir patobulintų vargonų yra daugelyje Lietuvos bažnyčių.

Išaugino penkis vaikus, kurių keturi muzikai: Arvydas – muzikologas, Eufemija – chorvedė, Nijolė ir Teresė – pianistės, Vytautas – istorikas ir didelis muzikos mėgėjas – gieda bažnyčių choruose.

Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999.