50 ėjimų taisyklė (šachmatai)

a8 b8 c8 d8 e8 f8 g8 h8
a7 b7 c7 d7 e7 f7 g7 h7
a6 b6 c6 d6 e6 f6 g6 h6
a5 b5 c5 d5 e5 f5 g5 h5
a4 b4 c4 d4 e4 f4 g4 h4
a3 b3 c3 d3 e3 f3 g3 h3
a2 b2 c2 d2 e2 f2 g2 h2
a1 b1 c1 d1 e1 f1 g1 h1

Geriausias juodųjų ėjimas šioje padėtyje yra 1...Rd7+. Baltieji pasiektų matą per 545 ėjimus [1] , bet 50 ėjimų taisyklės dėka bus lygiosios.

50 ėjimų taisyklė šachmatuose nustato jog žaidėjas gali pareikalauti duoti jam matą per penkiasdešimtį ėjimų, antraip užskaitomos lygiosios. Šito pareikalauti galima bet kada, tačiau po kiekvieno ėjimo pėstininku arba figūros nukirtimo ėjimai pradedami skaičiuoti iš naujo.[2]

Reikalauti galima ir ne pirma galimybe, jei jau kurį laiką nebuvo kirtimų bei nejudėjo pėstininkai. Kada nė vienas žaidėjas to nepareikalauja, lygiosios užskaitomos po 75 ėjimų, nebent paskutinis ėjimas buvo matas.

Šios taisyklės tikslas yra sustabdyti be galo besitęsiantį žaidimą ir bandymus laimėti nuvarginant oponentą. XX amžiuje buvo atrastos padėtys, kuriose pergalė galima, tačiau tam reikia daugiau nei 50 tokių ėjimų. Buvo įvesti papildymai, priklausomai nuo likusių figūrų kai kada leidžiantys žaisti iki 100 ėjimų. Tačiau vėliau buvo rasta padėčių, kurios laimimos dar didesniu ėjimų skaičiumi. Tuomet, 1992 metais, FIDE panaikino visas išimtis ir dabar taisyklė galioja griežtai.

Taisyklė pirmąkart paminėta 1561 m. Ruy López de Segura knygoje. Šatrandže buvo panaši 70 ėjimų taisyklė.

Šaltiniai

  1. Lomonosov Endgame Tablebases
  2. Kapablanka Ch. R. (1978). Šachmatų vadovėlis. "Mintis", 174 psl.