1976 m. FIDE grįžo prie ankstesnės tvarkos – ketvirfinalio nugalėtojai nustatomi pagal didesnį pergalių skaičų žaidžiant 12-ką, pusfinalio mačų – 16-ką, o finaliniame žaidžiant 20 partijų. Jei mačas baigtusi lygiosiomis, nugalėtojas būtų nustatomas žaidžiant papildomus dviejų partijų mačus.
12-kos partijų mačas vyko Il Čioko (Toskana), 1977 m. vasario 27 – balandžio 3 d.[2] Mačas buvo atkaklus: pirmosios keturios partijos baigėsi taikiai. Viktoras Korčnojus pirmąją pergalę pasiekė 5–oje partijoje, bet Tigranas Petrosianas 6-oje atsirevanšavo. Po lygiųjų 7-ojoje Viktoras Korčnojus laimėjo 8-ąją partiją. Ji buvo lemiama: likusios iki mačo pabaigos keturios partijos baigėsi lygiosiomis ir Viktoras Korčnojus tapo šio mačo nugalėtoju bei pateko į pusfinalį.[3]
12-kos partijų ketvirtfinalio mačas vyko Roterdame 1977 m. vasario 27– kovo 28 d.[2] Mačas prasidėjo Lajošo Portišo pergale, tačiau 3-je partijoje Bentas Larsenas išlygino mačo rezultatą. Tačiau sekančią partiją Lajošas Portišas vėl laimėjo, o iki mačo pabaigos tai padarė dar tris kartus. Tuo tarpu, Bentas Larsenas per visą mačą pasiekė tik dvi pergales. Lajošas Portišas įtikinamai laimėjo mačą.
12-kos partijų partijų mačas tarp Levo Polugajevskio ir Henrikės Mekingo vyko 1977 m. vasario 25 – balandžio 3 d., Liucernoje. Mačas buvo nervingas ir nerezultatyvus - vos viena laimėta partija, kuri ir lėmė mačo rezultatą. Po lygiųjų antroji partija dėl varžovų sveikatos, kurie skundėsi: Mekingas - pilvo, Polugajevskis - nugaros skausmais, buvo dviem dienoms nukelta. Šioje partijoje H. Mekingas tris kartus galėjo gauti lemiamą persvarą: 23. f4, 24. f4 ir 40. B:d4 (paskutiniu atveju, galvojimui laiko buvo likę nedaug). Negana to 42 ėjime jis dar padarė klaidą Bf1? ir partija buvo atidėta jau su Polugajevskio persvara, kurią jis ,vėliau realizavo.[4]
Dvylikos partijų ketvirtfinalio mačas, tarp Boriso Spaskio ir Vlastimilo Horto vyko Reikjavike1977 m. vasario 27 – balandžio 20 d.[2] Mačas buvo atkaklus, tačiau nerezultatyvus. Nuo trečios partijos iki dešimtos tašku pirmavo Borisas Spaskis, bet likus dviem partijoms iki mačo pabaigos, Vlastimilas Hortas, išlygino rezultatą, laimėdamas 10-ąją partiją. Sužaidus visas mačui skirtas 12-ka partijų, rezultatas buvo lygus 6-6 (+1 −1 =10). Buvo paskirtas papildomas mačas, kuris pradžioje dėl Spaskio ligos, kuriam buvo atlikta apendicito operacija, po to susirgus ir V. Hortui, prasidėjo po trijų savaičių. Žaidžiant papildomas partijas, pirmos dvi baigėsi lygiosiomis, o 3-ioje įvyko kuriozinis įvykis, kai V. Hortas, laimėtinoje padėtyje,[5] turėdamas šešeriems ėjimams 30 sek., "užmiršo laikrodį" tad, laikui pasibaigus, jam buvo įskaitytas pralaimėjimas. Tai Hortą taip paveikė, kad, žaidžiant paskutinę partiją, jis daugiau lygiųjų nieko negalėjo padaryti. B. Spaskis laimėjo ketvirtfinalio mačą 8½–7½ ir pateko į pusfinalį.[6]
16-kos partijų pusfinalio mačas vyko 1977 m. liepos 3 – rugpjūčio 8 d., Évian-les-Bains, [7] (Prancūzija) ir baigėsi įtikinama Viktoro Korčnojaus pergale: laimėjęs pirmąsias tris partijas, po dviejų lygiųjų, pasiekė iš eilės dar dvi pergales: 6-oje ir 7-oje partijose, o jo varžovas, nors ir laimėjęs 8-ąją partiją, vis dar buvo atsilikęs 4 taškais. Paskutinės penkios partijos baigėsi lygiosiomis ir pusfinalio nugalėtoju, nesužaidęs visų partijų, tapo Viktoras Korčnojus.[8]
Kitas, 16-kos partijų pusfinalio mačas vyko Ženevoje1977 m. liepos 3 – rugpjūčio 19 d.[7] Mačas vyko įtemtai: vos vienas varžovas išeidavo priekin, antrasis netrukus atsirevanšuodavo: trečią partiją laimėjo Lajošas Portišas, o penktąją – Borisas Spaskis. Aštuntąją laimi Lajošas Portišas, o sekančioje, devintoje – Borisas Spaskis. Tačiau lygybė mače baigėsi, B. Spaskiui, laimėjus 13-ąją partiją, o laimėjus dar ir 14-ąją, aiškėja, kad per likusias dvi partijas B,. B. Spaskiui pakanka vienerių lygiųjų. Tai jis ir padaro, sužaisdamas 15-ąją partiją lygiosiomis ir tampa pusfinalio nugalėtoju.[9]
Finalinis, 20-ies partijų, mačas vyko Belgrade1977 m. lapkričio 21 – 1978 m. sausio 12 d. Mačas vyko permainingai: pirmojoje pusėje Viktoras Korčnojus, pasiekęs 5 pergales, pirmavo net 5-iais taškais. Jo varžovas dar nebuvo laimėjęs nei vienos partijos. Tačiau Borisas Spaskis nenuleido rankų ir netikėtai laimėjo 4-ias partijas iš eilės ir jo varžovas bepirmavo tik tašku. Vis tik, Viktoras Korčnojus nepalūžo: sužaidęs sekančias 2 partijas lygiosiomis, po to, laimėjo iš eilės dvi partijas (17-ą ir 18-ą) ir, likus dviem turams, laimėjo mačą. Jis iškovojo teisę žaisti pasaulio čempionato mačą su Anatolijumi Karpovu.[10][11]
_en_Portisch_(l),_Bestanddeelnr_929-0671.jpg)