Žemoji Freda – Kauno miesto teritorija kairiajame Nemuno krante, į šiaurės rytus nuo Aleksoto. Pagrindinė gatvė – H. ir O. Minkovskių gatvė, ties geležinkelio tiltu pereinanti į Piliakalnio gatvę. Yra pramonės teritorija – „Kauno grūdai“, Aleksoto malūnas, „Aleksoto gelžbetonis“, Fredos uostas, AB „Freda“ ir kt. įmonės, daug dirbtuvėlių, smulkių įmonių, keli daugiaaukščiai. Vizualiai tai Kauno miesto centro dalis, tačiau dėl trūkstamų ryšių su Naujamiesčiu per Nemuno upę ir istoriškai susiklosčiusio pramoninio zonavimo, čia iki šiol dominuoja gamyklos ir sandėliai.[1] Yra Aleksoto žydų kapinės.
1859–1862 m. ties Žemutine Freda nutiestas Kauno geležinkelio tiltas. XIX a. pabaigoje Freda buvo dvaras, kaimas ir palivarkas Marijampolės apskrities Fredos valsčiuje.[2]1888 m. carinė valdžia Kauno tvirtovės reikmėms įsigijo visą Aukštąją ir dalį Žemosios Fredos, bajorui S. Govronskiui kompensuojant pinigais. Čia buvo įrengta Kauno tvirtovės geležinkelio stotis, 1889 m. nutiesta tvirtovės geležinkelio linija link Aukštosios Fredos ir Aleksoto.
Cariniais laikais Žemosios Fredos rajone suformuota Kauno tvirtovės grūdų perdirbimo teritorija. Ji suskirstyta į Nemuno prieplauką su krantine laivams, geležinkelio atšaką su rampa grūdams pakrauti ir kelią, jungiantį su miesto gatvių tinklu (dabartinė H. ir O. Minkovskių g.). Visos transporto trasos išdėstytos lygiagrečiai su upe ir gatve, išskiriant įvažiavimą prie elevatoriaus ir krantinių.[3]
1890 m. fiksuojama, kad Žemojoje Fredoje Kauno tvirtovės poreikiams statytas malūno kompleksas. 1912 m. jį sudarė 6 grūdų saugyklos, 4 sandėliai, kareivinė, karininkų fligelis, sargų namas, malūno pastatas ir kiti pagalbiniai statiniai. 1923 m. birželį Žemajai Fredai priskirtame sklype pradėtas statyti 2250 t talpos Kauno elevatorius. Tai masyvus gelžbetonio karkaso ir raudonų plytų mūro pastatas su 12 aukštų bokštine dalimi. Jis šiuo metu yra integruotas į AB „Kauno grūdai“ kombinuotųjų pašarų gamybinį kompleksą ir nėra saugoma kultūros paveldo vertybė.
Rajonas vystėsi kaip pramoninė miesto zona. Čia buvo įsikūrusios siaurųjų geležinkelių dirbtuvės, kuriose buvo remontuojami siaurieji garvežiai, statomi keleiviniai ir prekiniai vagonai, spirito, krakmolo, sirupo ir dekstrino gamykla „Dabartis“ (veiklą pradėjo 1923 m.), vagonų dirbtuvės, brolių B. A. R. Kamberių lentpjūvės ir malūno kompleksas (įkurtas 1894 m. medienos gaminių firmos „Helena“ bazėje). Teritorijoje taip pat buvo stiklo ir kamščių fabrikas „Araš“, įmonė „Naftprodukt-Naftindikat“, Lietuvos ir Latvijos tepalų prekybos bendrovė.[4]
Freda. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 554
Freda. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, III t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978. T.III: Demokratinis-Garibaldžio, 548 psl.
Freda. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 289 psl.
