Želvos

Želvos
Ežeras greta Želvų piliakalnio
Ežeras greta Želvų piliakalnio
Ežeras greta Želvų piliakalnio
Vieta Molėtų raj., Lietuvos vėliava Lietuva
Plotas 1,523 km²
Kranto linijos ilgis 14 km
Kilmė Ledyninis
Vidutinis gylis 5,4 m
Didžiausias gylis 19,1 m
Įteka Suraižos upelė, bevardis upelis
Išteka bevardis upelis
Žemėlapis rodantis vietą.
Želvos
Koordinatės 55°19′11″ š. pl. 25°32′55″ r. ilg. / 55.31972°š. pl. 25.54861°r. ilg. / 55.31972; 25.54861

Želvos (arba Želva) – ežeras rytų Lietuvoje, Molėtų rajone, apie 2 km į pietryčius nuo Suginčių, Labanoro regioninio parko teritorijoje.

Ežeras lanko formos, galais, nukreiptais pietų pusėn, keliose vietose susiaurėjantis. Ilgis pietų-šiaurėsrytų-pietryčių kryptimi 4,35 km, plotis iki 0,68 km. Altitudė 145,9 m. Didžiausias ežero gylis siekia 19,1 m. Kranto linija labai vingiuota. Viena iš į pietus nutįsusių įlankų dar vadinama Trinktinio ežeru. Būdingi aukšti (10-15 m) krantai, vakarinis krantas pelkėtas. Ežerą supa Poviliškio, Polymo, Kulinių, Skerdimo miškai, pakrantėse auga medžiai ir krūmynai, vietomis įsiterpę pievos ir dirbami laukai. Ežere yra 3 miškingos salos (1,12 ha, 0,04 ha ir 0,02 ha). Atabradas smėlingas, žvyringas, dugnas duobėtas, padengtas dumblu. Įlankos užžėlusios vandens augmenija. Vasarą vandens skaidrumas būna 2-2,3 m. Pietvakariuose iš ežero išteka Virintų ežero intako V-3 intakas[1]Gavėno ežerą, Virintos upės baseinas). Ežero pratakumas 107 %.

Želvų ežere gyvena šios žuvys: lydekos, kuojos, ešeriai, karšiai, raudės, sterkai, lynai, vėgėlės, įveisti sidabriniai karosai.

Prie Želvų ežero yra Kulionys, netoli įsikūrę Lietuvos etnokosmologijos muziejus ir Molėtų astronomijos observatorija, stūkso Kulionių piliakalnis, ežero šiauriniame pusiasalyje yra Želvų piliakalnis, prie ežero taip pat įsikūrę Želvų, Sanklodiškių, Suraižos kaimai. Veikia 2 kaimo turizmo sodybos. Pietine ežero pakrante eina kelias Nr.2817 (Aidiečiai – Kulionys).

Ežero pavadinimas kildinamas nuo žodžio želvas („žalsvas“).[2]

Šaltiniai

  1. Želvos. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 644
  2. Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981. // psl. 399