Šventoji Barbora (IV a.? – m. 306 m. gruodžio 4 d.) – katalikų šventoji ir Nikomedijos (Bitinijoje) kankinė. Gaisrininkų, šachtininkų ir artileristų globėja. Šv. Barboros šventė – gruodžio 4 d.
Pasak legendos, Šv. Barboras tėvas buvo pagonis Dioskoras, kuris ją uždarė bokšte, siekdamas apsaugoti ją nuo krikščionių. Šis bokštas turėjęs du langus. Kai tėvas išvyko, Šv. Barbora paprašė, kad būtų iškirstas trečiasis langas ir slapta pasikrikštijo. Tėvui sugrįžus, ji pareiškė, kad tie trys langai reiškia Dievą Tėvą, Sūnų ir Šv. Dvasią. Už tokį poelgį tėvas labai supyko ir Šv. Barborą atidavė kankinimams ir žiauriai nukankino (306 m. gruodžio 4 d.). Tačiau ir pats gavo atpildą – jį nutrenkė perkūnas.
Kalnakasių, sielininkų, bokštų, tvirtovių ir artileristų globėja, vaizduojama su taure ir ostija, bokštu arba palme. Prancūzijos laivuose parako sandėlis vadintas Santa Barbe.
Lietuvių liaudies mene Šv. Barbora vaizduojama su karūna ant galvos, kairėje rankoje laikančią kieliką su hostija, dešinėje – kardą – kankinimo įrankį. Lietuvoje buvo gana populiarus Barboros krikštavardis.
Nuorodos
